Pranešimų tekstai 2008

Jūratė Baranova.
Georges’o G. Bataille’io fenomenas: maištas ar perversija

Publikuota: Literatūra ir menas, 2008.06.20. Nr.3195

Georges G. Bataille. Dangaus žydrynė. – V.: Kitos knygos, 2007.
 Lietuvių kalba pasirodė jau trečia (po „Akies istorijos“ 1997 bei „Abato C.“ 1999) prancūzų rašytojo, filosofuojančio eseisto, antropologo bei literatūros apžvalgininko Georges’o Bataille’io knyga „Dangaus žydrynė“ („Le Blue du ciel“). Kaip vertinti literatūrinių G. Bataille’io kūrinių erotinių perversijų ekscesus? Gal tai iššūkis, maištas prieš susiklosčiusias moralines normas ar tiesiog patyriminis sąmonės srauto išrašymas, liudijantis, kad autorius balansuoja ties klinikinės beprotybės riba?

Trys prancūzų kairieji – Jeanas Polis Sartre’as, Borisas Souvarinas (prancūzų kairiųjų jėgų lyderis), Simone Weil buvo linkę laikytis hipotezės, patvirtinančios antrąją – pamišimo – alternatyvą. J. P. Sartre’as ironiškai vadino G. Bataille’į „naujuoju mistiku“. Simone Weil nurodė savojo ir batajiškojo revoliucijos supratimo skirtumus. „Revoliucija jam buvo iracionalumo triumfas, man – racionalumo; jam – katastrofa, man – metodinis veiksmas, kurios žalą privalu apriboti; jam – instinktų išlaisvinimas, ypač tų, kurie laikomi patologiškais, man – aukštesniosios moralės išlaisvinimas“. Kita vertus, apmąstymuose apie literatūrą („La littérature et le mal“), G. Bataille’is literatūrą buvo linkęs vertinti kaip blogio maištą prieš gėrį, kuris pats savaime irgi neturi prasmės.

Ar G. Bataille’is buvo pamišėlis, ar velnio advokatas? – nepateikdamas galutinio atsakymo klausia ir jo biografas Michelis Surya. Skeptikai galėtų sakyti, kad negalima rašytojo tekstų painioti su jo gyvenimo aplinkybėmis. Vis dėlto G. Bataille’is sudomina būtent kaip vientisas fenomenas, tiksliau, kaip tik atvirkščiai –¬¬ kaip fenomenas, sudarytas iš atskirų, iš pirmo žvilgsnio nesisiejančių fragmentų. Savo gyvenimiška laikysena jis rašė tam tikrą tekstą. Jo knyga „Kaltas“ („Le Coupable“). Atrodytų lyg filosofinė eseistika, tačiau tai autoriaus dienoraštis, pradėtas rašyti tą pačią dieną, kai vokiečiai paskelbė prancūzams karą (1939 m. rugsėjo 5 d.). Kaip išgyvena tautos bėdą rašytojas? Džiugiai, panašiai kaip „Dangaus žydrynės“ veikėja Dorotėja, kuri romano pabaigoje pagaliau išsako rišlesnę mintį: „– Klausyk, Henri... žinau, kad esu pabaisa, bet man kartais norisi, kad vyktų karas“. „Aš nekalbėsiu apie karą, bet apie mistinį patyrimą, – rašo G. Bataille’is knygoje „Kaltas“. – Man šis pasaulis, planeta, žvaigždėtas dangus yra tik kapas (Aš nežinau, ar aš čia dūstu, ar verkiu, ar tampu kažkokia nesuvokiama saule). Netgi karas negali apšviesti tamsos šioje totalybėje.“ Daug tikresnis geismas, sužadintas moters kūno: „Kai jaučiu tokius geidulio spazmus, geriausiai žinau, kas esu. Kažkokia haliucionuojanti tamsa lėtai stumia mane prie beprotybės ribos ir aš krypstu neįmanomybės link“. „Neįmanomybė“ („L’Impossible“) – taip pervadino G. Bataille’is kitą savo romaną, kurio pirminis pavadinimas buvo „Istorija apie žiurkes“. Neįmanomybės patirtis, mano galva, jungia viską, apie ką G. Bataille’is berašytų. Bandymas žodžiu pagauti neįmanomybę filosofinės meditatyviosios eseistikos knygoje „Vidinis patyrimas“ („L’Expérience intérieure“) daro G. Bataille’į mąstytoju, filosofu-poetu arba poetu-mąstytoju, kurio mąstymas nesiskleidžia linijine seka. Jis primena poetinius įtrūkius, įžvalgas, galbūt pagavas, primenančias F. Nietz¬sche’s „žvejojimus“ mintimi. Apie tokį G. Bataille’į Martinas Heideggeris gal ir galėjo pasakyti, kad tai –¬ „stipriausia Prancūzijos galva“. Vis dėlto kritiniai G. Bataille’io tekstai apie literatūrą, spausdinti knygoje „Literatūra ir blogis“ gana nuoseklūs ir respektabilūs. G. Bataille’is rašė ir romanus, kuriuos pasirašinėjo slapyvardžiais (Lordas Auch, Louisas Trente’is, Pierre’as Angélique). Jie visiškai kitokie nei jo filosofinė eseistika („Vidinis patyrimas“, „Meditacijos metodas“, „Apie Nietzschę“). Gal egzistuoja trys G. Bataille’iai, o ne vienas? O gal keturi, net penki, šeši, daugiau. Yra dar G. Bataille’is–antropologas, kuris, sekdamas F. Nietzsche, ir gręžiodamasis į M. Hegelį, apmąstė aukos ir Dievo mirties prasmę („Religijos teorija“). Šalia rašančiųjų yra dar G. Bataille’is „tikrasis“ – bibliotekininkas, tvarkingai tiriantis medalių istoriją, respektabilus ir impozantiškas. Ir –¬ naktinių apeigų kaip naujosios religijos iniciatorius. Pierre’as Klossowskis, šių apeigų dalyvis, yra prasitaręs, kad jie važiuodavę skirtingais traukiniais ir eidavę vieni tamsoje, susitikdavę kur nors miške ar prie mirusiosios G. Bataille’io mylimosios kapo. Įtariama, nors neįrodyta, kad čia jie yra paaukoję beždžionę. G. Bataille’is apie tai nėra prasitaręs. Tyla, gebėjimas nutylėti, išlaikyti paslaptį, ištrinti save, turėjo būti naujosios G. Bataille’io religijos regulos dalis. Gal iš čia visi šie literatūriniai slapyvardžiai? Rašyti, bet niekada nesimėgauti literatūrinės šlovės vaisiais. Kas tai – perversija ar maištas? Galbūt tiesiog kasdieniu protu neįkandamas savęs suvokimas. Skeptikas galėtų sakyti, kad ir respektabilumo siekimas, ir galbūt nepasitikėjimas savuoju literatūriniu talentu.

G. Bataille’io romanuose plėtojami siužetai kartais labai sunkiai angažuoja: praslenka pro šalį tarsi atsitiktiniai šešėliai. Stinga prasmingesnės išorinės ar vidinės intrigos. „Akies istoriją“(„Histoire de l’oeil“) pasisekė perskaityti iki galo tik antrą kartą bandant. „Dangaus žydrynė“ –¬ kiek įtaigesnė. Išnyksta Dievo namų ir jo tarnų sąsajų su erotinėmis perversijomis motyvas –¬ vienas svarbiausių „Akies istorijos“ ir „Abato C“ leitmotyvų. Tačiau verkiantis „Dangaus žydrynės“ herojus kartais atrodo tiesiog liurbis. Kartais norisi jį užjausti, ypač tada, kai prabyla kaip ligonis, kuris nuolat nubunda persmelktas neaiškaus nerimo ir pats apie save sako, kad „jo gyvenimas nuo pradžių iki galo buvo liguista haliucinacija“. Romano siužetas neįmantrus. Pagrindinis pasakotojas Troppmannas vienoje Londono lindynių lėbauja su mylimąja Dirte. Dirtė yra tiek ištvirkusi, kad beveik priartėjusi prie šventumo. Šis puolusios moters kaip šventosios motyvas ryškus visoje G. Bataille’io literatūrinėje ir gyvenimiškoje kūryboje („viešnamis man yra bažnyčia ir lavoninė“, „Prostitutė yra Dievas, gilesnė už bet kokią moterį, todėl, kad po jos kūnu yra tuštuma, dangus, žemesnis už bet kurį kūną“, – sakys G. Bataille’is). Vėliau Dirtė jį palieka ir šis, jausdamasis pats nelaimingiausias pasaulyje, susitikinėja su komuniste Lozore, kuri būdama nevalyva ir nepatraukli, šiurpina jį ir „savo nesveikų idėjų tvirtumu“ (biografas Surya mano, jog tai yra Simone Weil literatūrinis portretas). Kartais jis gauna sukrečiančius kažkur toli esančios žmonos Editos laiškus. Jis jaučiasi kaltas. Kai kurie kritikai įžvelgia, jog šio taip ir nepasirodžiusio personažo prototipas buvo pirmoji G. Bataille’io žmona Sylvia (po skyrybų su G. Bataille’iu ištekėjusi už psichoanalitiko Jacques’o Lacano). Troppmannas toliau geria ir šlaistosi be aiškaus tikslo. Parvažiavęs namo, mąsto apie prarastą Dirtę ir rauda. Visame romane jis rauda daug ir noriai. Išėjęs iš restorano lyg ir žvalus, žingsniuodamas tuščia gatve jis staiga supranta, kad nežino, kur einąs ir pradeda raudoti. „Niekaip negalėjau nustoti verkęs: žingsniavau taip ilgai, kad labai toli nuėjęs, pasiekiau gatvę, kurioje gyvenau. Tą akimirką vis dar ašarojau.“ Kai vis dėlto po naktinio šėlsmo jam pavyksta parsirasti namo ir uošvė praneša, kad skambinusi žmona iš Anglijos, jis supranta savo kančios netikrumą, todėl vėl kiek įmanydamas pradeda verkti. Pasakotojas mato save iš šalies: „Juokinga, bet tapau save alkoholyje skandinančiu ir žliumbiančiu idiotu.“ Tačiau nė akimirką nesusimąsto, kad jam reikėtų liautis tas ašaras lieti. Jis savo gyvenimo būdą įvardija kaip tam tikrą ribos patirties paiešką ir kaip galimą išsigelbėjimą iš situacijos – susinaikinimo perspektyvą: „Maniau, kad alkoholis mane nužudys, bet tiksliai neįsivaizdavau kaip. Galbūt tiesiog ir toliau gersiu, o tada mirsiu. Arba nebegersiu... Tą akimirką viskas neteko prasmės.“

„Dangaus žydrynėje“, skirtingai nei „Akies istorijoje“ ar „Abate C.“, atsiranda ir socialinės problematikos, per kurią tarsi būtų galima grįžti prie maišto temos. Tačiau, mano galva, G. Bataille’is tiesiog su ja nesąmoningai žaidžia ir gal net nenorėdamas parodijuoja. Pasakotojas staiga atsiduria Katalonijoje ir lyg ne savo valia tampa įveltas į katalonų kovas su ispanais. Pats jis vaikšto tik paskui moteris, o ne paskui idėjas, bet komunistuojanti Lozorė supažindina jį su savo aktyvių pažiūrų patėviu, kuris viename provincijos licėjuje dėstė filosofiją. Šis iš karto bando pasakotoją įtraukti į diskusiją apie galimą darbininkų klasės žlugimą. Pasakotojas lyg apsvaigęs tesugeba išstenėti klausimą: „Kur yra tualetas?“ Ten jis grūda į gerklę du pirštus ir siaubingai krenkščia, kad išsivemtų (šitą veiksmą kartoti mėgusi ir jo mylimoji Dirtė, romane jis ne sykį vos ne rituališkai kartojamas), bet pastangos liko bevaisės. Akivaizdu, kad herojaus pasaulėžiūra, švelniai tariant, gana neapibrėžta. Tačiau grįžęs jis sugeba diskusijos dalyviams suformuluoti kertinį ir vyksmą labai pagyvinusį klausimą: „Jei jau darbininkų klasė pražuvusi, tai kodėl Jūs liekate komunistai?“ Šis klausimas pasirodo ne tiek jo gilių apmąstymų, kiek nuoširdžių pastangų tualete rezultatas. Toliau netikėtai atsiranda dar viena moteris Ksenija, jis ją kviečia atvažiuoti, bet grįžti rengiasi ir Dirtė. Herojus suka galvą, ką pasakys Ksenijai, – atsieit, kvietęs ją, kaip stiprių pažiūrų moterį, įsijungti į katalonų kovas su ispanais. Ši būsianti pamaloninta. Bet ji nebuvo. Viskas kuo toliau, tuo labiau komplikuojasi, bet vyksmas tampa panašus veikiau į muilo operą, o ne į filosofinį siužetą. Viskas būtų juokinga, jei autorius būtų nusiteikęs juokauti. Bet kai herojus nuolat skundžiasi bloga savijauta ir verkia, šypsotis skaitant romaną darosi nepatogu. Romaną skaityti iki pabaigos vis dėlto verta, nes čia laukia labiausiai „batajiška“ erotinė scena. G. Bataille’is erotines scenas paprastai tapo arba bažnyčioje, arba purve. „Akies istorijoje“ siautėjama ne tik bažnyčioje, bet ir kur nors kiaulių garde po kiaulių pilvais, o „Dangaus žydrynėje“ pasakotojo meilės istoriją su Dirte temdo tai, kad jis nesugeba jos pamylėti. Komunistei Lozorei jis netgi išsipažįsta savo negalią. Atrodo, kad komunistė Lozorė jam atstoja dvasininką ar psichoterapeutą. Jis pasakojasi esąs nekrofilas, nes masturbavęsis prie mirusios pagyvenusios moters kūno ir patyręs orgazmą. Šią temą G. Bataille’is buvo linkęs kartoti (romane „Mažylė“ („Le Petit“), pasirašytame Louiso Trente’o slapyvardžiu). Michelis Surya puikioje intelektinėje G. Bataille’io biografijoje nelabai kategoriškai bando šiuos romanų epizodus sieti su paties autoriaus gyvenimo paralelėmis, – jo elgesiu prie pašarvotos motinos (netgi nurodo, kad tuo metu gretimame kambaryje miegojusi jo nėščia žmona Sylvia). Kai kurie kritikai neapsikentę ėmė įrodinėti, kad šią istoriją jis literatūriškai sugalvojęs ir aprašęs dar pirmajame sunaikintame romane „W.-C.“, sukurtame iki jo motinos mirties. „Dangaus žydrynėje“ viskas baigiasi happy endu. Nekrofilija prislopsta. Meilės guoliui pasakotojui ir Dorotėjai pavyksta kristi į šalia kapinių išartą žemę. Pasikartoja erotikos ir purvo, erotikos ir mirties neatsiejamumo motyvas. Tačiau nuskamba ir gražiausias visame romane sakinys: jiems krentant, pasakotojui pasirodę, kad „krentame dangaus begalybėje“. Veiksmas vyko Tryre, Karlo Marxo gimtinėje, todėl, vos pasimylėjęs, herojus pirmiausia apie jį pagalvoja.¬ Čia tikriausiai turėtų glūdėti stipriausias romano socialinis užtaisas. Jei taip būtų, jau turėtų būti juokinga. Galiausiai Dirtė, romano pabaigoje jau tapusi Dorotėja, išvyksta. Pasakojas vėl gali nepaliaujamai verkti („Perone likau vienas. Lauke pylė kaip iš kibiro. Nuėjau verkdamas.“ „Visą laiką verkiau.“). Kaip už šitų besiliejančių ašarų įžvelgti kiek gilesnę filosofinę prasmę?

Labai norint, būtų galima sakyti, kad herojus verkiąs dėl prarasto Dievo mirties ar kad, krisdamas į meilės guolį, krenta tarsi į absurdo bedugnę. Tokių interpretacijų pasitaiko. Pradėdamas knygą „Literatūra ir blogis“, G. Bataille’is sako, kad literatūra – tai aiškiai išreikšta blogio forma, blogio, kuris turi aukštesnę vertę. Tai nėra moralės nebuvimas, o tam tikros aukštesnės moralės atsiradimas. Ji suponuoja bendravimą, pagal kurio žaidimo taisykles moralė kylanti iš vieno žvilgsnio į pačią blogio sampratą, todėl literatūra turi prisipažinti esanti kalta iš prigimties. Literatūra –¬ tai tarsi naujas grįžimas į prarastą vaikystę. Bet įsivaizduokime, kad vaikystė įgauna galią, provokuojamai sako G. Bataille’is. Todėl literatūra esanti kalta ir pati sau turinti skelbti nuosprendį. Atrodo, kad filosofija menkai gali jai padėti. Be to, juk G. Bataille’io teorinių tyrinėjimų tiks¬las –¬ kraštutinė patyrimo įmanomybės riba, vadinamasis mistinis patyrimas. Jame griūna viskas –¬ teorijos ir samprotavimai. O kai viskas sugriūva (tout s’effondre), griūva pats proto pastatas, „per neįsivaizduojamos drąsos mirksnį išsisklaido visas jo didingumas“, nelieka minčių, nelieka ir formos. Filosofija atsitraukia. Lieka visai kiti dalykai, kuriuos J. Derrida pavadintų simuliakrais, neįtraukiamais į filosofinį diskursą. Kaip sako pats G. Bataille’is tekste „Vidinis patyrimas“: „juokas, ekstazė, virpantis mirties artėjimas, paklydimas, pykinimas, nepertraukiama galimumo ir neįmanomybės kaita, ir galiausiai gniuždanti, bet trokštama bausmės būsena, jos lėtas ir palaipsnis grimzdimas į neviltį.“ Tokie dalykai sunkiai apibendrinami, todėl G. Bataille’io fenomenui įvardyti neskelbsime galutinės išvados ar viską paaiškinančios skaidrios minties. Klausimas, ar G. Bataille’io fenomenas liudija perversiją ar maištą, taip ir liko neatsakytas. Galima pasiteisinti G. Bataille’io žodžiais skaitytojui iš knygos „Literatūra ir blogis“: dėl audringo gyvenimo sunkiai sekasi išreikšti savo mintis.

Laimantas Jonušys.
Nihilizmo ir mizantropijos žavesys. Estetinis ir ideologinis maištas literatūroje.

Būtų galima pradėti publikos išplūdimu – pagal Peterio Handkės pjesę, – nes tai iš dalies atitiktų maištingosios literatūros dvasią. Bet vis dėlto gera maištingoji literatūra, jeigu ir turi tikslą šokiruoti skaitytoją, tai niekada nebūna svarbiausias tikslas. Todėl pirmiausia norėčiau paaiškinti, apie kokią maištingą literatūrą čia kalbėsiu. Pirmiausia pats apibūdinimas „maištinga“ yra darbinis – jeigu atsižvelgsime į pirmąją žodžio „maištas“ reikšmę – stichinis sukilimas, ginkluotas pasipriešinimas valdžiai, – tai literatūra tuo neužsiima. Tiesa, esama kūrinių, kurie skatina imtis tokio maišto arba revoliucijos: tokia literatūra yra ideologinė, o ideologinė literatūra yra atmestina iš principo ir iš esmės. Nes ideologijos tikslas yra skelbti ir plėtoti tam tikras konkrečias socialines, politines idėjas ir jų įgyvendinimo tikslui sutelkti kuo daugiau sekėjų. Menas kaipo toks savo prigimtimi yra priešingas konkrečios idėjos skelbimui – meno kūrinio perduodama žinia negali būti suformuluojama racionalia teze, tuo menas ir skiriasi nuo publicistinio straipsnio arba argumentacinio veikalo.

Iš tikrųjų ideologizuotos literatūros kūrinių apskritai yra labai mažai, bent jau toje raštijoje, kurią mes laikome gera literatūra. Kitas dalykas, kad kokios nors ideologijos skelbėjai savinasi garsių rašytojų romanus saviems tikslams – toks reiškinys gana dažnas. Pavyzdžiui, feministės vienu esminių feminizmo romanų laiko Doris Lessing The Golden Notebook („Auksinis sąsiuvinis“), bet pati autorė ne kartą pabrėžė, kad tai nėra feministinis romanas – jį rašydama ji nesivadovavo jokiu feminizmu, tiesiog romane atsispindėjo kai kurios būdingos to meto ir tos visuomenės moterų problemos, į kurias pažvelgta naujoviškai, tad maištingumo esama, bet svarbiausia ten yra literatūrinis pasakojimas.

Dabar pereidami prie estetinio arba tiesiog literatūrinio maištingumo, galime orientuotis į dar vieną žodžio „maištas“ reikšmę: nepasitenkinimas, prieštaravimas. Literatūrine prasme maištingumo apraiškų galime įžvelgti kiekviename novatoriškame kūrinyje: devyniolikto amžiaus sąmonei galėjo atrodyti nesąmonė ir absurdas aprašinėti per daugelį puslapių, kaip vaikas eina miegoti ir kokių taktinių žaidimų imasi, kad prieš miegą suveiktų trokštamą motinos bučinį. Tad kai Proustas tai leido sau aprašinėti XX amžiaus pradžioje, tam tikra prasme elgėsi maištingai.

Bet nors tada daug kam tai atrodė keista ir nepriimtina, net ir tuo laikotarpiu Proustas nebuvo laikomas maištingu rašytoju. Todėl čia ieškosime kitokios maištingos literatūros – tokios, kuri maištauja ne tik ir ne tiek savo estetine forma, kiek pasakojimo turiniu, vaizduojamų personažų parinkimu ir išreiškiamomis mintimis. Tokią literatūrą geriau būtų pavadinti ikonoklastine, arba, – čia siūlyčiau savo terminą – akibrokšto literatūra. Tai visų pirma yra literatūra, pasižyminti nihilizmu ir mizantropija. Ir dar vienas maištingas aspektas: šių romanų herojai aikštingai, demonstratyviai peržengia savo meto moralės normas, bet dėl to rašytojas nerodo jų kaip neigiamų veikėjų.

Šiuo pastaruoju atžvilgiu neabejotinai maištinga yra Henry Millerio raštija, bet nihilizmu ir mizantropija Millerį sunku būtų apkaltinti, todėl pirmiausia kreipsimės į, mano nuomone, kvintesencinį ikonoklastinės literatūros kūrinį – Louis-Ferdinand’o Céline’o romaną „Kelionė į nakties pakraštį“ (1932), – ir parodysime, kad jis, kaip ir jo herojus, spardydamasis bei spjaudydamasis, šlaistosi labai toli nuo kokio nors ideologinio maišto.

Romano pradžioje vaizduojama bjauri pasakotojo patirtis Pirmajame pasauliniame kare, bet pacifizmo ideologijos čia nerasime. Jeigu pasakotojas ir teigia kokią apibendrinančią mintį, tai nebent tą, kad karo situacija atitinka pačią žmogaus prigimtį: „Niekad nieko nebijok, tik žmonių“. Arba: „Jei kiti pradeda galvot apie jus, žinokit, kad jie tik galvoja, kaip jus pakankint, ir viskas. Tie kiaulės nori, kad plūstum kraujais, antraip tu jiems neįdomus“.

Tai yra tezės, iškrapštytos iš konteksto, bet šis romanas, kaip estetinis kūrinys, visų pirma įtaigus tuo, kas iš esmės būdinga literatūrai, t.y. savo literatūriniu pasakojimu ir originalia vaizduote. Mes čia neieškome objektyvaus karo pavaizdavimo, palydimo logiškomis išvadomis, – mes ieškome ir randame tam tikra patirtimi pagrįstą originalią viziją, ir tai yra stulbinamai komiškas, sarkastiškas, netgi ciniškas vaizduotės šėlsmas, iškeliantis ne ideologinę, o kūrybinę antitezę žmonių įprastiniam šio karo, o svarbiausia pačios žmogaus prigimties vaizdiniui. Ir dažniausiai tai reiškiama ne tezėmis, o kūrybingais vaizdais, pvz.:

…tikras būdavo tik priešais mus ir už mūsų klaidžiojantis aidas, keliamas risnojančių arklių kanopų; garsas būdavo toks visuotinis, kvapą gniaužiantis, kad norėjosi užsikimšti ausis. Arkliai, regėjos, risnoja tiesiai į dangų ir kviečia visa, kas šioj žemėj gyva, mus išgalabyti.

Romano pasakotojo pasaulėžiūra aitriai pesimistinė. Tai yra egzistenciškai išgyventas pasibjaurėjimas, virstantis metafiziniu maištu. Žmonija ir žmogaus gyvenimas čia piešiami juodžiausiomis spalvomis:

Gatvė buvo panaši į gilią siaubingą žaizdą, ji, atrodė, niekad nesibaigs, iki kraštų pilna mūsų, žingsniuojančių nuo vieno krašto prie kito, nuo kančios prie kančios, į nematomą pabaigą, į pabaigą, kur veda visos pasaulio gatvės.

Tokia yra kelionė į nakties pakraštį – šioje kelionėje paniekos nusipelno visi, taip pat ir pats pasakotojas. Toks autoriaus požiūris yra maištingas iš esmės – čia nėra jokių sektinų, pozityvių idėjų, tad, aišku, nėra ir ideologijos.

1955 m. Jameso Patricko Donleavy pasirodžiusio romano The Ginger Man (lietuviškai versime tiesiog „Patrakėlis“) maištingumą įrodė tuometinė reakcija į jį. Romanas buvo angliškai išleistas Paryžiuje leidyklos „Olympia Press“ – tos pačios leidyklos, kuri tais pačiais metais išleido Nabokovo „Lolitą“. Donleavy romanas iš karto buvo uždraustas ir rašytojo naujojoje tėvynėje Airijoje, ir jo gimtojoje Amerikoje – legalizuotas abiejose šalyse tik daug vėliau.

Romano herojų Sebastianą Deindžerfyldą galima apibūdinti tokiomis gražiomis savybėmis: girtuoklis, mergišius, melagis, vagišius, mušeika. Apie kokią nors ideologiją čia nėra nė kalbos – tai tik savanaudiškas hedonizmas, veikiau to hedonizmo siekis, dažnai sukekeliantis gana apgailėtinų padarinių pačiam herojui. Bet pažymėtina dar viena ypatybė: jau ir Céline’o personažas nėra joks maištautojas vien dėl cinizmo – dėl to, kad jis kai kuriais atvejais be jokių skrupulų stengiasi melagingai prisitaikyti prie jam šlykščių visuomenės reikalavimų, kad tik išgelbėtų savo kailį arba įgytų kokios nors asmeninės naudos. Tam tikra prasme tai irgi maištinga, nes yra ciniška: aš jūsų vertybes niekinu, bet jus apgaudamas vaidinu, kad joms pritariu.

Céline’o romano personažo atveju tai yra neesminė ypatybė, nes jame labai daug bylojama ir daroma visokių išvadų apie jį supančią visuomenę, o štai Donleavy patrakėlio veidmainystė yra artistiškai išlavinta. Tai yra toks bjaurokas tipas, su kuriuo gyvenime būtų smagu susitkti nebent tik prie neįpareigojančios Guinnesso pintos, bet ir tai tik vyrui, o moteriai prie tos pintos telieka galimybė tapti pinda.

Vis dėlto šis personažas turi pikareskinių romanų šelmiams būdingų bruožų ir jis yra įdomus ne realybės, bet galimybės plotmėje – tokios galimybės, kuri išlieka tik kaip fikcija. Kaip ir Céline’o romane, kaip ir apskritai didelėje dalyje maištingosios prozos, veiksmingą vaidmenį čia atlieka ironija ir humoras, dažniausiai juodasis.

Be kita ko, Sebastianas yra visiškai nusiteikęs niekada nė kiek nedirbti – jis to netgi nedeklaruoja, tai yra savaime aišku. Dirbančiuosius apibūdina taip: „Dubline pilna smulkių tarnautojų ir pareigūnų. Devintą valandą įstaigoj, o šeštą – jau namie. Iškankintų ir užsmaugtų kūnų.“ Tačiau kitu atveju nė nemirktelėjęs skelbia štai tokį pasipiktinimą: „Bėda ta, kad pasaulyje per mažai žmonių, norinčių paplušėti iš peties, visi laukia, kad dirbs kiti. Išmušti jiems tą tingulį iš galvos, beprasmiškai važinėja po gamtą. Skaudu matyti, kaip jie ieško, ką veikti laisvą dieną.“

Nedirbant stinga pinigų ne tik alkoholiui, bet ir maistui. Tuomet niekada nesigėdijama pasinaudoti meilužės finansais. Ir tada valgoma tokia vakarienė: „Sebastianas įsidėjo keturias dešreles, palikdamas penkias. Norėjau paimti tris, bet kažkoks nevaldomas instinktas privertė imti keturias. <…> Panelė Frost suvalgė tris dešreles. Reikia pavaizduoti, kad likusios dvi manęs nedomina. Išlaukti. Tegul ji žengia pirmą žingsnį. Svarbiausia kantrybė. Užgniaužti tuos gyvuliškus norus.“

Impulsyvus individualus maištingumas ir naivi svajonė praturtėti bei įgyti statusą visuomenėje sudaro kuriozišką junginį.

Norvegų rašytojas Jensas Bjørneboe [Bjornebu] pokario dešimtmečiais tęsė neskaisčią Céline’o tradiciją. Jo garsiausias romanas „Laisvės akimirka“ neturi nuoseklaus dailaus siužeto – tai yra pasakojamų epizodų ir drastiškų svarstymų apie žmonijos nuosmukį rinkinys, pasakotojo, kaip girtuoklio nihilisto, išgyvenimai. Žinoma, prasiskverbia paties autoriaus nemeilė vokiečiams ir abejotinos politinės pažiūros, bet tai negadina bendro vaizdo ir nenukreipia į ideologiją. Bjørneboe knygoje visiškai Céline’o dvasia teigiama: „Galia, vienintelis egzistuojantis principas, reiškia tik vieną dalyką: galimybę teikti žmonėms skausmą“. Pasakotojas byloja apie košmarą, kuriuo žemę pavertė žmonijos žvėriškumas, bet pozityvaus matmens, šviesios perspektyvos čia nėra, tik kandi groteskiška satyra, juodas humoras, juokas pro ašaras. Neviltis, o kartu ir intelektualus egoizmas su žaismingu aplombu.

Be kita ko, norvegų rašytojo romanas „Laisvės akimirka“, kaip ir dvi tolesnės šios trilogijos dalys, turi aiškų universalų mastą – jį galima vadinti ir euroromanu, nors tokio termino tada dar nebuvo; antra vertus, dėl savo maištingo nihilistinio polėkio tai veikiau yra euroromano idėjos parodija.

Logiška, kad akibrokšto literatūra, kaip ir daugelis kultūros reiškinių, savo raiškos lauke išbandė ir kraštutinius paribius, pvz., Vladimiras Sorokinas romane „Keturių širdys“. Bet pastaruoju metu turbūt garsiausias akibrokšto literatūros autorius yra Michelis Houellebecqas. Jo nihilistinis ir mizantropinis požiūris taikliausiai išreikštas nedidelės apimties pirmame romane Extension du domaine de la lutte – „Kovos lauko išplėtimas“. Romano pasakotojas – ciniškas vienišas antiherojus, bylojantis taip: „Aš nemėgstu šio pasaulio. Man jis visiškai nepatinka. Visuomenė, kurioje gyvenu, man kokti; nuo reklamos man bloga; kompiuteriai verčia vemt.“ Beje, kompiuteriai yra jo darbas, ir neblogai apmokamas, tad jo pasibodėjimas pasauliu kyla ne iš materialinio stygiaus. Šis personažas pats save laiko nevykėliu, pesimizmą savo gyvenimo atžvilgiu reiškia ir atvirai, ir subtiliom užuominom, kaip štai čia: „Man tikrai magėjo nuvažiuoti į Vandėją. Vandėja man kėlė daugybę atostogų prisiminimų“, – ir tuoj pat ši nostalgiška užuomazga palydima štai tokiu patikslinimu: „tiesa, gana blogų prisiminimų, bet toks jau gyvenimas“.

Nihilistinė literatūra yra ikonoklastinė savo esmine nuostata. Nes labai daug romanų rašo apie nelaimingus gyvenimus, bet juose vilčių žlugimas, nelaimė arba tragedija ištinka dėl konkrečių, įvardytų aplinkybių, kad ir kokios įvairios jos būtų. O nihilistiniame romane bylojama, kad laimingo gyvenimo negali nė būti, nes visos aplinkybės gali išvirsti tik į bloga. Laukia tiktai košmaras, kurio negalima įveikti, tad belieka mefistofeliškai kvatotis.

Galiausiai žvilgtelėkim į lietuvių rašytoją – jau aišku, kokį, nes visiems čia suminėtiems artimas yra tik vienas: Herkus Kunčius.Kunčiaus kūryba pasižymi visų pirma tuo, kad joje, bent jau ankstyvesnio laikotarpio,nėra jokio socialinės ar kultūrinės kritikos kryptingumo.Tuo ji skiriasi ir nuo čia trumpai aptartų autorių. Kunčius arba jo personažai nedaro išvadų apie savo meto visuomenės arba žmonijos nuosmukį.

Čia galima pasitelkti tam tikrą specifinį modernizmo ir postmodernizmo palyginimą. Modernizmas atvėrė literatūroje daug naujų erdvių ir žengė į jas su nuostaba bei virpuliu, atradimo džiaugsmu. Postmodernizmas dažnu atveju tais atradimais gausiai naudojosi ir juos plėtojo, bet žiūrėjo į juos kaip į savaime aiškius dalykus, kuriais galima žaisti.

Iš dalies taip ir Herkui Kunčiui nihilistinė pasaulėžiūra yra jau nebe atradimas, o nuostata, kuria galima žaisti. Tad šiuo aspektu kai kuriuos jo tekstus galima pavadinti postikonoklastine literatūra. Žinoma, tokie apibendrinimai labai slidūs, juolab kad lietuvių literatūroje ikonoklastinės tradicijos beveik nėra, nors užuomazgų buvo jau tarpukario laikotarpiu, pvz., Albino Herbačiausko rašiniuose.

Herkaus Kunčiaus knygose galima rasti nihilistinių ir mizantropinių pareiškimų, bet jie pateikiami su įnoringais nuokrypiais arba apsimestine agresija, su bjaurasties estetikos sutaršytu žaismingumu. Romano „Būtasis dažninis kartas“ pasakotojaspiktinasi tuo, ką galima laikyti bet kokios ideologijos esminiu impulsu: „Kiek nepamatuotai reikia savimi pasitikėti, kad drįstum pareikšti, jog pasaulį norėtum matyti tobulesnį, teisingesnį ir net gražesnį. Nuo tokių pareiškimų mane vimdo, kalkėja mano lytinės liaukos…“ Knygoje „Mano kova bambino“ rašoma: „Mane purto tai, kas vadinama tiesa. Aš niekada nenorėjau ir nenoriu nieko pasakyti. Parodykite man tuos, kurie nori man kažką pasakyti, ir aš jiems, vietoj klusnaus linktelėjimo galva, pritarimo ar šyspnio, perlaušiu stuburą, nusuksiu galvą, išplėšiu šnerves ir įkalsiu smagų baslį į burną.“

Kunčiaus kūryba orientuota į literatūrišką žaismingumą, kuriame iracionalių ir destruktyvių impulsų raišką atsveria ironijos, sąmojo, humoro gausa.Personažų bjaurėjimasis pasauliu arba apmaudas dažnai įgyja absurdiškų ir komiškų spalvų – bet ne tam, kad autorius parodytų jų požiūrio nepagrįstumą, didaktikos čia apskritai jokios negali būti. Romane „Pelenai asilo kanopoje“ kaip aksioma pateikiama nuostata, kad dirbti budeliu yra garbinga ir smagu. Jaunas pasakotojas su pasididžiavimu kalba, kaip jis kruopščiai, tiesiog su meile atlieka savo darbą, kaip tobulina kankinimų priemones ir įrankius. Esama net ir kankinimų aprašymų, bet jie tokie sąlyginiai, nerealistiški, kad krenta į akis naratyvo stilizacija, demonstratyviai naivus pasakotojo tonas, žodžiu, literatūriškumas, – ir sadizmas čia visai neįgyja tokio natūralistinio matmens kaip Sorokino aprašymuose. Be to, romane „Pelenai asilo kanopoje“ įpinta stebuklinių elementų, tad kandus absurdas ir groteskas čia kai kur virsta tarsi postmodernistine „Alisa stebuklų šalyje“.

Apskritai Kunčiaus tekstai bene sėkmingiausi būna tada, kai paniekos, mizantropijos ir nešvankybių sraute ima siautėtikomizmokupina vaizduotė, pasireiškiantihiperbolizavimu arba barokiniu pertekliumi. Autorius nesitenkina vienu kitu pokštu ir plėtoja situaciją pateikdamas ištisą virtinę veiksmų ar atributų, pasiekdamas nerealistinio komiško eksceso įspūdį.Tai yra literatūrinės priemonės, vaizdingai nustelbiančios kokias nors idėjines užuomazgas, jeigu jų ir yra.

Be abejo, savo forma šie kūriniai irgi laužo įprastines normas, nors tai nėra jų esminė savybė, kadangi formų laužymu XX amžiuje pasižymėjo labai daug ir labai įvairios literatūros. Vis dėlto minėtojo Houellebecqo romano pasakotojas kompozicijos problemą akcentuoja: „Progresuojantis žmonių santykių nykimas romanui kelia problemų. <…> Romano forma sukurta anaiptol ne abejingumo ar niekio vaizdavimui.“

Ši ikonoklastinė literatūra kai kam atrodo nepriimtinas akibrokštas, tai natūralu. Įdomiau, kodėl ji sulaukia gana plataus pripažinimo. Kodėl apskritai žavistabų griovimas arba tyčiojimasis iš to, ką įprasta laikyti gerbtinais, neišjuoktinais dalykais. Tokios vertybinės nuostatos, kurias visuomenė įpratusi laikyti nepajudinamomis, tam tikra prasme tarsi įkalina žmogų. Daugelis mūsų gyvenimo veiksmų arba siekių yra tarsi iš anksto užprogramuoti pagal visuomenėje galiojančias normas. Meistriškai perteiktas akibrokštas, smagiai, žaismingai pasityčiodamas, griauna šitas normas ir mus tarsi išlaisvina.

Gyvenime realus griovimas kartais gali pernelyg daug kainuoti, mes negalime sau to leisti, bet literatūroje, t.y. fantazijoje, toks griovimas mus tuo labiau traukia, nes čia galima griauti savo gyvenimo narvą be jokių blogų pasekmių, tik su linksmu pasitenkinimu, todėl kad tai vyksta ne realybės, o galimybės, išmonės srityje.

Tai yra universalus, įvairiai interpretuotinas impulsas ir šiuo atžvilgiu, kaip ir visa savo esme, menas yra nesuderinamas su ideologija.