Pranešimų tekstai 2013

Jūratė Baranova.
Rašytojas kaip rašymo mašina ir balto lapo baimė.

Spausdinta “Literatūra ir menas” 2013 09 06

Teoriškai įmanoma, kad kas nors sapnuotų tokį galbūt net pasikartojantį sapną. Ji / jis sėdi prie balto popieriaus lapo (arba mato jį kybant kompiuterio monitoriuje). Žino, kad ką nors būtinai turi čia parašyti, gal nuo to netgi priklauso gyvybė arba mirtis. Tik visiškai nežino, ką būtent, nes galvoje tuščia – atsivėrusi tikroji dzeno meditacijos siekiamybė – tuštumos erdvė. Ji / jis vis dėlto kažką sugalvoja ir bando ištiesti ranką, pajudinti plunksną ar kompiuterio klaviatūrą – ir staiga supranta, kad nepajėgs, nes kūnas šiam judesiui tapo nepavaldus. Ji / jis šiaip taip vis dėlto prasistumia, kažką parašo ir tuoj pat regi, kaip akimirksniu išnyksta tai, kas parašyta, nubyra raidės lyg smėlio smiltys. Rašančioji / rašantysis rašo, bet nieko nelieka: žino, kad nei kas kitas, nei ji / jis pati / pats to nesuby-rančio teksto daugiau neišvys. Galiausiai pavyksta kažką užrašyti išsaugant. Tačiau iš karto ir pasimato, kad tai, kas liko, yra visiškai svetima, lėkšta, netalentinga. Kuri alternatyva gali kelti didžiausią siaubą?
Ulrichui, austrų rašytojo Roberto Musilio romano „Žmogus be savybių" pagrindiniam veikėjui – nė viena. „Kodėl neparašote knygos apie savo pažiūras, galbūt tuo padėtumėte sau ir mums?" – klausia jo viena pokalbio partnerė. „Bet kodėl aš staiga turėčiau rašyti knygą! – sušuko Ulrichas. – Juk mane pagimdė motina, o ne rašalinė!". Ulrichas netroško rašyti, nes jam patiko mąstyti. Pats sau manė, kad „deja, nieko nėra sunkiau kaip grožinėje literatūroje pavaizduoti galvojantį žmogų". Mąstymas, kol jis dar nėra baigtas, iš esmės yra labai nemaloni būsena, – sako jis, – panaši į visų smegenų dieglius. „Kai žmogus galvoja, negalima, taip sakant, sugauti asmeniškumo ir neasmeniškumo momento, matyt, todėl rašytojams galvoti taip sunku, kad jie stengiasi to išvengti." Ar mąstymas yra neišvengiama priešprieša rašymui ir atvirkščiai? Jei yra taip, kaip tada pačiam Musiliui pavyko parašyti vieną intelektualiausių XX amžiaus romanų? O gal galima išskirti dvi alternatyvas –¬ mąstantį rašymą ir nemąstantį rašymą. Dauguma literatų sakytų, kad antrasis vis dėlto yra pranašesnis už pirmąjį. Galima tiesiog skleisti gamtos ar kokių kitų mistinių jėgų dovanotą literatūrinį talentą. O kas už to slypi – tiesiog paaiškės vėliau.
Ulrichas netroško būti nei filosofu, nei rašytoju, nes nesitapatino su jokiomis socialinėmis savybėmis: „jame buvo kažkas, kas nenorėjo niekur likti, juto save šliaužiant pasaulio siena ir galvojant: juk dar yra milijonai kitų sienų." Marksistas pasakytų, kad jam buvę bepigu su niekuo nesitapatinti, nes jį globojo materialinis giminės paveldas. Kita vertus, jam tebuvę tik trisdešimt treji metai. Slegiančios ateities, skurdo grėsmės, sau tapatumo projekcijos ar talentas neišvengiamai primeta būtinybę ką nors vis dėlto pasirinkti. Todėl kai kam tenka tapti „žmogumi iš rašalinės".
„Ar jūs suvokiate save kaip rašytoją? –¬ nuolatos interviu buvo klausiamas prancūzų filosofas Jacques'as Derrida. „Je ne suis sans doute ni l'un ni l'autre... („Be jokios abejonės, aš nesu nei vienas, nei kitas...") – atsakydavęs jis. Ir niekados nesirinkęs tarp dviejų savo potraukių – filosofijos ir literatūros, o ieškojęs teritorijos, leidžiančios šiems dviem rašymams susitikti. Tokia vieta, kur galėtų apmąstyti galimą filosofijos ir literatūros susitikimą, jam tapo pats rašymas. „Tai, kas domina mane šiandien, nėra griežtai vadinama literatūra ar filosofija. Mane džiugina mintis, kad mano paauglystės troškimas, – pavadinkime jį taip, – nukreipė mane į kažką rašyme, kas nėra nei viena, nei kita". Tačiau kaip įvardyti tai, kas „nėra nei viena, nei kita"? Derrida teigia, kad mažiausiai neadekvatus pavadinimas tam būtų „autobiografija". Jam priimtinas šis terminas, nes jis mįslingiausias ir labiausiai atviras. Patį savo troškimą rašyti Derrida įvardija kaip autobiografinį troškimą. Tas troškimas pasirodė esąs ilgalaikis, lydėjęs Derrida iki pat gyvenimo pabaigos. „Iki šiol išlieka manyje obsesinis troškimas išsaugoti nesutrikdytą įrašą kaip atminties formą to, kas nutinka arba nenutinka." Tai, kas galėjo būti nutikę, bet nenutiko, Derrida irgi laiko unikaliu įvykiu, kurio pėdsakus gali išsaugoti rašymas.
Ferraris interviu knygoje „Paslapties skonis" klausia Derrida, kaip gi rašymas įeina į filosofiją, o Derrida atsako, kad rašymas „neįeina" į filosofiją, nes jis visada čia buvo. Jau Platonas išskyrė du rašymo būdus: hypomnesis ir anamnesis. Tai nebuvusi diskusija tarp kalbos ir rašymo, bet diskusija tarp gero rašymo ir blogo rašymo. Heideggeris, Derrida manymu, pratęsęs šią Platono distinkciją, nurodydamas techninį rašymą ir poetinį mąstymą kaip blogo ir gero rašymo pavyzdžius. Tą patį, Derrida manymu, daręs ir Nietzsche. Būtent požiūris į tekstą, kaip į parašytą, leidžia Derrida jį dekonstruoti. Dekonstrukcija, sako Derrida, nepasitiki tikriniais vardais, ji nesakanti „Heideggeris apskritai". Dekonstrukcija tyrinėjanti smulkias teksto detales. Skirtingus momentus, skirtingus pritaikymus, loginius sutapimus, nepasitikėdama bendrybėmis ir jokiomis patikimomis ir jau duotomis konfigūracijomis. Tai didžiulis žemės drebėjimas, pripažįsta Derrida. „Aš negaliu traktuoti rinkinio arba knygos kaip nuoseklios visumos, ir netgi paprastas teiginys gali būti suskaldytas. Iš esmės tai galbūt ir yra tai, kas yra rašymas."
Matome, kad Musilio ir Derrida aptiktos rašymo trajektorijos radikaliai prasilenkia. Musilis konstruoja romaną kaip vientisą tobulai veikiantį inžinerinį agregatą, akivaizdžiai turintį nors ir iš pirmo žvilgsnio nematomą, tačiau galingą variklį. Šis agregatas sukonstruotas matematiškai tiksliai: pasakojamos kelios istorijos, kurios vyksta tarsi paraleliai, bet iš tiesų vienu metu. Jos suskaldomos į tinkamo dydžio fragmentus ir peraudžiamos taip, kad romanas įgyja vientisą, patikimą, atsidavusio skaitytojo dėmesį palaikančią formalią struktūrą. Derrida gi, priešingai, –¬ jokio teksto netraktuoja kaip nuoseklios visumos. Todėl Derrida tekstų skaitymas primena kopimą į kalną nuolat slystant atgal. Šio teksto autorė ne sykį yra išpažinusi, kaip sunku buvę jai sutelkti dėmesį, pradėjus skaityti Derrida tekstus ir kad vieną jų ji skaitydavusi vienoje iš stažuočių vietoj migdomųjų. Vos pradėjus skaityti, efektas būdavo staigus – užmingama net neperėjus prie kito puslapio. Tačiau Derrida savaip tęsia Musilio romane Ulricho išsakytą mintį: niekada negalima pamiršti, kad šliaužiant viena pasaulio siena yra dar milijonai kitų.
Nepaisant to, kiekviena siena, kaip pasakytų Derrida, yra singuliari ir unikali. Paklaustas, kodėl tiek daug dėmesio skyręs psichine liga sirgusiam prancūzų teatralui ir rašytojui Antoninui Artaud, jis atsakė, kad jautė jam didžiulę simpatiją. Jautė tapatumo projekciją. Suvokęs jo kančią, kylančią iš begalinės aistros rašyti ir negebėjimo nieko pasakyti. Jis pats nuo paauglystės jautęs begalinę aistrą rašyti, kurią iki trisdešimt dvejų metų lydėjo nuolatinis žinojimas – kad ir ką parašytų, visa tai tik primins, kas jau buvo kada nors pasakyta. „Ir dar dabar, – prisipažįsta Derrida, – prieš kiekvieną tekstą, kurį rašau, mutatis mutandis, atsiranda ta pati tuštuma, ta pati neviltis, tas pats bejėgiškumo jausmas." Paklaustas, kodėl niekada nelygina Nietzsche's ir Artaud, nors yra įprasta juos lyginti kaip du išprotėjusius genijus, Derrida atsakė, kad, jo manymu, individo idiosinkrazija yra tokia unikali, kad ar Nietzsche's, ar Artaud, ar Hölderlino, ar Novalio beprotybė yra absoliučiai skirtingos ir nelygintinos. Kaip nelygintina yra kiekvieno asmens genealogija, jo praeitis, jo parašyti tekstai. Kiekvienas kartas unikalus. Kiekviena beprotybė tokia pat unikali, kaip ir kiekviena mirtis.
Jei pripažįstame, kad unikalus yra ir kiekvienas tekstas, tada literatūrinė teorija apie rašymą, mes sakytume, tampa beveik neįmanoma. Kiekviena teorija pagal savo prigimtį ieško bendrybių – tuo ji naikina singuliarumą ir santykio su tekstu unikalumą. Ji veikiau yra liudijanti rašančiojo apie literatūrą „balto lapo baimę": baimę likti vienam ir nuogam, susidūrus akis į akį su kurio nors galingesnio talento parašytu tekstu. Išganymu tampa bet kuri formalizuojanti ar ideologizuojanti literatūros kryptis ar teorija. Feministinė, marksistinė, psichoanalitinė ir t. t. pakraipa yra sąmoningas singuliaraus santykio su tekstu ir rašymu panaikinimas. Tai, kas unikalu, spraudžiama į vis labiau stabarėjančią schemą. Paradoksas tas, kad nuosekliai ir dogmatiškai sekant Derrida dekonstrukcija, ji pati turi grėsmės virsti „Prokrusto lova" gyvam literatūros tekstų kūnui.
Kaip rašančiajam apie literatūrą ar filosofiją, t. y. apie kitų autorių parašytus tekstus, dorotis su „balto lapo baimės" keliamu paradoksu? Įsivaizduokime, kad viename iš galimų pasaulių egzistuoja tekstų kritikas, kuris yra iš tiesų kritiškas savo profesijos galimybėms ir suvokęs galimus Derrida ar Foucault aptartus strateginių galių žaidimo mechanizmus, bet siekia ne demonstruoti vertintojo galią, o likti maksimaliai atviras gyvam teksto tapsmui. Ką jis darytų? Galbūt galima išeitis – pasekti Derrida pėdomis ir prieš kiekvieną rašomą kritinį tekstą pabandyti patirti tuštumą, neviltį ir bejėgiškumo jausmą. Savosios bejėgystės ar baimės nepasakyti nieko nauja meditacija leidžia prisipažinti, kad renkamės teorinę schemą būtent „iš balto lapo baimės", suvokdami šitos neišvengiamos alternatyvos laikinumą ir netvarumą. Galima sekti ir Ulricho pėdomis: šliaužiant viena iš pasaulio sienų, nuolatos prisiminti, jog egzistuoja milijonai kitų.
Visai kitoks santykis su „balto lapo baime" klostosi pačiam rašytojui. Baimė gali tapti integralia ir neišvengiama jo rašymo mašinos dalimi. „Rašytojas nėra rašytojas-žmogus, – sako Deleuze'as ir Guattari knygoje „Kafka: mažosios literatūros link". – jis yra mašina-žmogus, ir žmogus kaip eksperimentas (...)" (čia šio teksto autorė iš „balto lapo baimės" apsibrėžia savo teorinę schemą). Rašytojo, kaip rašymo mašinos, sąvoką Deleuze'as pirmą sykį pavartoja antrajame knygos „Prustas ir ženklai" leidime, 1972 metais, o 1975-aisiais išplėtoja Kafkai skirtoje knygoje.
Apie tai, kaip pats rašymo veiksmas naikina asmeniškumą, pastebėjo ir prancūzų literatūros kritikas Maurice'as Blanchot knygoje „Nuo Kafkos prie Kafkos" (De Kafka à Kafka). Literatūra, sako Blanchot, yra niekis (nulle). Bet būtent iš to ir kyla jos išskirtinė galia. Lygiai taip pat ir rašytojas tol, kol nerašo, yra toks pat niekis. Jis nežino, kas jis yra. Rašytojas sėda rašyti be jokios prielaidos ir perspektyvos. Blanchot perfrazuoja Hegelio mintį: rašytojas – niekis, dirbantis niekyje (comme un néant travaillant dans le néant). Blanchot cituoja Hegelį, kuris sakęs, kad vienintelė niekio įveika yra pats rašymo veiksmas, nemąstant nei apie sąlygas, nei apie pradžią, nei apie priemones, nei apie rezultatą. Taip išsiveržiama iš užburto rato. Tada, kai gimsta kūrinys, gimsta ir rašytojas. Rašytojas sutampa su savo tekstu.
Bet kuris parašytas tekstas – integrali rašytojo, kaip rašymo mašinos, dalis. Blanchot analizuoja Kafkos fenomeną per jo dienoraščius. O Deleuze'as ir Guattari išskiria tris Kafkos, kaip rašymo mašinos, funkcionavimo kryptis: Kafkos laiškus Felicijai, apsakymus ir romanus. Franzo Kafkos dienoraščiai liudija, kad galėjimas rašyti ir negalėjimas rašyti gali generuoti metafizinį nerimą kaip pasaulio suvokimo ir tuo pačiu rašymo užtaisą. Šį savo nerimą Kafka trumpai vienu sakiniu apibūdina: „1913 gegužės 3. Siaubingas mano vidinės egzistencijos netikrumas." Rašančiajam laikas pats savaime nebeturi vertės. Jis tampa matuojamas parašyto teksto ilgiu: „1912 birželio 7. Blogai. Šiandien nieko neparašiau. Rytoj nebus laiko." „9 birželio. Taip ilgai nieko neparašyta. Pradėsiu rytoj. Kitaip vėl įpulsiu į užsitęsusį, nenugalimą nepasitenkinimą; realiai aš jame jau esu." 1914 metais vasario 23 dieną Kafka gauna Musilio laišką. Musilis kviečia Kafką bendradarbiauti literatūriniame žurnale. Kafka dienoraštyje reaguoja: „Laiškas iš Musilio. Pamalonina mane ir kelia depresiją, nes aš nieko neturiu". 1913 gegužės 2-ąją Kafka rašo, kad tapo itin būtina vėl atnaujinti dienoraštį. Kodėl vėl rašyti dienoraštį? Pasiguosti dėl trukdžių, kurie neleidžia rašyti. Kas tie trukdžiai? Kafka išvardija: „Mano minčių netikrumas, F., pražūtis darbe, fizinė negalimybė rašyti ir vidinis tam poreikis." „Minčių netikrumas" – pirmoji pradžioje išskirto siaubo sapno galimybės alternatyva. F. (sudėtingi santykiai su sužadėtine: negalėjimas be jos gyventi ir negalėjimas su ja gyventi) bei darbas primena antrąją alternatyvą – kai kūnas tampa rašymui nepavaldus. Jis tiesiog mechaniškai užimtas kažkuo kitu: „Mano darbas yra man nepakeliamas, nes jis konfliktuoja su mano vieninteliu troškimu ir mano vieninteliu pašaukimu, kas yra literatūra. Aš esu niekas, tik literatūra, ir negaliu ir nenoriu būti kuo nors kitu (...), – rašo Kafka. Kitas rašymo trikdis – galima šeima: „Viskas, kas nėra literatūra, kelia man nuobodulį, ir aš nekenčiu to, nes tai mane trikdo ir stabdo, net jeigu aš tiktai taip galvoju. (...) Aš neturiu šeimos jausmo ir svečiai priverčia mane pasijausti taip tarsi būčiau piktavališkai užpultas. Vedybos negalėtų pakeisti manęs, lygiai kaip mano darbas negali pakeisti manęs." Tačiau nepaisant visko, Kafka vis dėlto rašo. Iš karto labai palengvėja: 1913 lapkričio 27: „Tvirtumas, kurį pats nereikšmingiausias rašymas suteikia man, nekelia abejonių ir yra nuostabus." Kodėl pats rašymas yra nuostabus? Todėl, kad suteikiąs visa apimantį žvilgsnį į viską. Tačiau neilgai. Parašius tenka medituoti savo rašymo rezultatus.
1913 spalio 20 dieną jis rašo, kad skaito savo apsakymą „Metamorfozė" ir mato jį esant blogą. Iškyla dar viena galima – ketvirtoji – siaubo sapno alternatyva – galimybė neatpažinti parašyto teksto kaip savo. Kafka aprašo savo jauseną skaitant „Metamorfozę": „Turbūt aš esu iš tiesų prarastas, šio ryto liūdesys vėl sugrįš, aš nepajėgsiu ilgai jam priešintis, jis atima iš manęs bet kokią viltį." Tai nėra atsitiktinis įspūdis. 1914 sausio 19 dieną Kafka vėl rašo: „Didžiulė antipatija „Metamorfozei". Neperskaitoma pabaiga. Netobulas beveik iki kaulų smegenų."
Dienoraštis – taip pat čia pat rašomas tekstas. Jis turi prasmę tik tol, kol rašomas, nes pats rašymas suteikia, kaip Kafka sakė, visa apimančio žvilgsnio ne tik į pasaulį, bet ir į patį save galimybę. Bet parašytas jis vėl tampa svetimu – įgauna tą nelemtą netobulumo dimensiją. Kafka prašo Maxo Brodo jį sunaikinti. Šiam nepakyla ranka. Jis suredaguoja jį ir išleidžia, įspėdamas skaitytoją, kad šis nesusidarytų klaidingo įspūdžio: „Kai tu rašai dienoraštį, tu paprastai užrašai tik tai, kas slegia arba erzina."
„Kafka juokiasi", – sako Deleuze'as ir Guattari knygoje „Kafka ir mažoji literatūra". Jo kūryba nėra nei dievoieška, nei psichoanalitinė literatūra. Kafka negalėjęs pakęsti, kai jį traktuodavo kaip vienatvės, kaltės ar intymaus nelaimingumo autorių, kuris slėpėsi nuo gyvenimo literatūroje, tikina filosofai. „Jis yra autorius, kuris juokiasi giliu juoku, a joie de vivre." Kita vertus, tai, ką jis praneša, visada esą istoriška, politiška ir socialu, sako Deleuze'as ir Guattari. Kodėl Deleuze'as ir Guattari mano, kad rašytojas yra rašymo mašina? Todėl, kad realus rašytojas veikia ne tik kaip tekstas, bet ir kaip kontekstas. Ne tik jo laiškai tampa integralia jo rašymo mašinos, kaip išraiškos mašinos, dalimi. Anoreksiškas kūnas, reikalaujantis kraujo, baimė, košmarai, nepajėgumas vesti, dienoraščiai, kalba, socialinis kontekstas, gimimo kontekstas, geografinis kontekstas, šeimos kilmė, tautiškumas, dienoraščiai, – sukurti personažai iš apsakymų ir romanų – viskas funkcionuoja kaip skirtingi mechanizmai kokiu nors būdu sujungtos rašymo mašinos.
Musilio Ulrichas tikino, kad mąstant negali apjungti asmeniškumo ir neasmeniškumo momentų, o šiame Deleuze'o pasiūlytame rašytojo, kaip rašymo mašinos, koncepte pats rašymas integruoja asmeniškumą ir neasmeniškumą. Žinia, gatvėmis rieda įvairiausios mašinos: galima važiuoti toyota, golfu – galima ir jaguaru. Kai kam pavyksta įsitaisyti kosminėje raketoje, kai kam – disponuoti atominiu agregatu. Nelygu užtaisas, nelygu variklis, nelygu apsisukimai.
Tačiau, kad ir koks būtų mašinos greitis ar pajėgumas, jos judėjimo kryptį galima nusakyti Derrida knygos „Atvirukas: Nuo Sokrato iki Freudo ir toliau" filosofinio personažo žodžiais – jis rašo mylimajai atvirukus. Rašo stovėdamas, neturėdamas galimybės laukti ir sako: „ir aš užsiimu tuo kaip gyvūnas, kartais netgi prisiglaudęs prie medžio". Kryptis aiški – rašyti, rašyti ir dar kartą rašyti...

 

Laimantas Jonušys.
Autorius pasislėpęs už antiherojaus

Spausdinta: Šiaurės Atėnai, 2013 09 06

Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ antiherojus Humbertas Humbertas štai taip pasakoja apie pirmąjį įspūdį jam lemtingai apsilankius ponios Heiz name:
Prieškambaris buvo papuoštas durų varpeliais, baltaake medine kaliause – meksikietiška komercija turistams – ir ta įprastine, miela miesčioniška banalybe – van Gogho „Arliete“. Dešinėje praviros durys kvietė žvilgsnį į svetainę, kur kampe spintelėje irgi matėsi meksikietiški niekniekiai…
Vėliau jis mini „susirietusį į klaustuką plauką“ vonioje, ir šis pašaipus tonas išlaikomas kalbant apie pačią namo šeimininkę. Tai yra arogantiškas, niekinantis požiūris, bet jį reiškia ne autorius, o jo personažas, šiuo atveju aiškiai neigiamas veikėjas – pedofilas, vėliau tampantis ir žmogžudžiu, tad įnoringa panieka poniai Heiz ir jos būstui bet kokiu atveju tėra menka yda, jeigu tai apskritai yda.
Mat galima nesunkiai numanyti, kad čia tiesiog pats Nabokovas reiškia savo ironišką požiūrį, tarkim, į tipišką vidutinio intelekto bei išprusimo snobišką moterį ir jos mentalitetą atspindintį būstą. Galima pridurti, kad yra daug literatūros kūrinių, kuriuose nesibodima pašiepti miesčioniškumo, siauro intelektinio akiračio, o čia, slėpdamasis už nemielo personažo, autorius gali sau leisti daryti tai be suvaržymų ir be moralų.
Taip pat galima numanyti, kad per šį personažą Nabokovas reiškia ir daugiau savo požiūrių, nuostatų, reakcijų. O kai kur leidžia sau tiesiog paišdykauti – pasakotojas perteikia tai, ką kreipdamasis į viešbučio registratorių pasakė ir ką turėjo mintyse: „Ar įraudęs paršas ponas Svūnas esąs visiškai tikras, kad mano žmona neskambino?“
Nes Humbertas vis dėlto ne koks Hanibalas Lekteris – pastarajam autorius suteikė rafinuotumo, kad jo baisingumą parodytų įdomesnį ir dar šiurpesnį, Hanibalo Lekterio, kaip personažo, spiritus movens ar bent atspirties taškas yra tai, kad jis pabaisa; bet vargu ar galima sakyti, jog Humberto esmė yra ta, kad jis pabaisa, – tai iš tiesų kur kas turiningesnis charakteris. Čia greičiau yra atvirkščiai nei Thomo Harriso ir kino kūrėjų kūdikio Lekterio atveju: Nabokovas mintyse jau iš anksto turėjo tokio charakterio kaip Humbertas apmatus ir dėl siužetinės intrigos jį stumtelėjo iš nugaros blogo kelio link, ir tas paslydo.
Vis dėlto čia aš iš principo visai nesiorientuoju į Nabokovo ir toliau kitų rašytojų, kaip realių asmenybių, charakterio, biografijos ar pažiūrų ypatybes. Laikydamasis požiūrio, kad svarbu yra tekstas, o ne autorius arba autoriaus biografinės ar kitokios sąsajos su tekstu, iš esmės pritardamas Roland’o Barthes’o minčiai apie autoriaus mirtį, čia kalbu apie sąlyginį arba hipotetinį autorių, tai yra tokį, tarkim, anoniminį rašytoją, kuris galėjo parašyti gvildenamą tekstą.
Manau, kad tokio autoriaus įvaizdžio čia visai pakanka, nes pateikiu pavyzdžius, kurie nėra idiosinkratiški, juose reiškiama nuostata gali būti būdinga ir kai kuriems kitiems autoriams bei daugeliui jų skaitytojų. Be to, bandymas susieti personažo mintis su realia autoriaus asmenybe nebūtinai duos naudos. Štai Humbertas Humbertas nusako jo paties nedominančio, bet Lolitos skaitomo bulvarinio žurnalo temas, pvz., „apie Džilę, energingą kylančią žvaigždę, kuri pati siuvasi drabužius ir domisi rimta literatūra“. Žinant Nabokovo niekinamą požiūrį į kai kurių pripažintų autorių knygas ir į idėjų literatūrą apskritai, galima manyti, kad čia yra šios jo nuostatos atspindėlis. Bet nebūtina to žinoti – užtenka elementariai suvokti iš konteksto, kad frazė „rimta literatūra“ čia traktuojama ironiškai.
Dar galima pridurti, kad Humbertas bei kiti čia minimi antiherojai ir į save sugeba pažvelgti ironiškai arba tiesiog kritiškai. Apie Lolitos suvedžiojimą jis sako: „Pasielgiau neatsargiai, kvailai ir niekingai.“
Davido Mitchello romano „Cloud Atlas“ („Debesų atlasas“) veikėjas Robertas Frobišeris yra talentingas pradedantis kompozitorius, bet taip pat švaistūnas ir palaidūnas, ir šios savybės vis labiau skatina jį meluoti, ciniškai veidmainiauti ir vagiliauti. Jo stebintis žvilgsnis atsainiai šokinėja per daugelį sutinkamų žmonių, tarsi lengvą, išdaigišką kūrinį išgaunantys pirštai per pianino klavišus. Be pagarbos. 1931 m. atplaukęs laivu iš Anglijos į Belgiją, „išvydau pirmuosius gyvenime Belgijos aborigenus, tąsančius dėžes, besiginčijančius ir galvojančius flamandiškai, olandiškai – ką ten supaisysi“. Jis netgi nutaria verčiau eiti pėsčias negu kelti koją į „vaitojantį tramvajų, prisigrūdusį neprivalgiusių darbininkų, rachito ir skurdo“.
Tačiau turtingo Briugės fabrikanto šeima irgi yra satyros objektas.
Ant van de Veldžių namo laiptų mergaitės buvo surikiuotus pagal amžių kylančia tvarka – mintyse nusijuokiau, kad ims ir uždainuos, ogi, šimtas griebtų, taip ir padarė. „Greensleeves“ – angliškai. Saldu kaip šaltmėtinis saldainis. Paskui madam v. d. V. įgnybo man į žandą, lyg būčiau namo sugrįžęs išbėgėlis, ir suūkė kaip pelėda:
– How do you do-ooo?
Ir toliau ši miesčioniška šeimynėlė su pasismaginimu čaižoma satyros botagu, ir galima numanyti, kad taip išreiškiamas ne tik pasakotojo, fiktyvaus personažo, bet ir autoriaus požiūris, kuriam, beje, netiesiogiai skatinami pritarti ir skaitytojai. Kaip ir Nabokovo sukurto Humberto atveju, manytina, kad per personažą rašytojas leidžia sau pasakyti aštriau, pašaipiau, kandžiau negu pats savo vardu ką nors panašaus pasakodamas, tarkim, autobiografijoje. Kuriant grožinę literatūrą laisvė rašyti yra didesnė negu daugeliu kitų atvejų.
Pašaipos objektų žioplumo ir neišmanymo lygis satyriškai hiperbolizuojamas, pasakojant per daug nesirenkama žodžių, pvz., fabrikantas, šeimos galva, apibūdinamas taip:
Karališko užmojo pamokslaujantis asilas, taip įnikęs planuoti savo kiekvieną netašytą intarpą, kad niekada gerai nesiklauso. Sako sau neužmaskuotus komplimentus, prasidedančius: „Gal aš atrodysiu senamadiškas, bet…“ arba „Kai kas mane laiko snobu, bet…“
Apibendrinant galima sakyti, kad čia pasityčiojama iš tam tikro mentaliteto žmonių, kurie taip pat priklauso, ir neatsitiktinai, tam tikram sluoksniui – stambiajai buržuazijai. Tai yra saugus taikinys, nes niekas nepriekaištaus, kad šaipomasi iš riboto akiračio turtuolių. Tačiau kitur Robertas Frobišeris – kartais apmaudžiai, o kartais ciniškai – traukia per dantį seną ligotą kompozitorių, pas kurį apsistoja, ir jo gerokai jaunesnę žmoną, su kuria užmezga neromantišką romaną. Cituotais Nabokovo atvejais pajuokos objektu tampa vieniša motina, o iš viešbučio darbuotojo probėgšmais pasijuokiama dėl jo išvaizdos.
Testas. Jeigu į tokius įgėlimus aš, kaip skaitytojas, žiūriu su pasibjaurėjimu, su smerkiamu teisuolio apgailestavimu, tai esu moralistas, negebantis įvertinti žaismingų literatūrinių išdaigų ir neskiriantis išmonės nuo empirinės tikrovės. O juk tokie personažai – nedorėliai, šelmiai – literatūrinėje tradicijoje turi ne tik žemą, bet ir garbingą padėtį. Galbūt jie todėl ir patrauklūs, kad peržengia nustatytas normas ir gyvenime mes nei patys tokie norėtumėm būti, nei su tokiais eiti obuoliauti. Žinoma, jie mums priimtini dažniausiai tik su ta sąlyga, kad yra įdomūs, šmaikštūs, įžvalgūs, o tai jau, aišku, turi būti jų gimdytojo, t. y. autoriaus, talentas ir nuopelnas.
Dar vienas truputį kitoks pokštas Mitchello „Debesų atlase“, Frobišerio laiške: „Stoties viršininko švilpukas suskardėjo laiku, lokomotyvas įsitempė kaip podagros kamuojamas docentas ant puodo ir išjudėjo.“ Nors čia pašaipa yra tik palyginimo antrajame dėmenyje, ir tai netgi ne apie kokį nors romano personažą, vis dėlto šiais politinio korektiškumo laikais būtų galima prikibti, kad čia pasišaipyta iš podagra sergančio žmogaus. Nuo tokios priekabės autorių apsaugo tai, kad šį palyginimą jis pateikė romane, pasislėpęs po antiherojaus kauke.
Trisdešimtmetis, groteskiškai nutukęs Miša Borisovičius Vainbergas, kurio tėvas – 1238-as turtingiausias Rusijos žmogus (tai reiškia nepadoriai turtingas), yra Gary Shteyngarto romano „Absurdistan“ (2006) pasakotojas ir bent jau pradžioje, toje dalyje, kuri yra farsas apie naujuosius rusus, atrodo kaip aiškus antiherojus. Ir pats romano autorius gimė Rusijoje, bet jau vaikystėje su tėvais persikėlė į JAV, rašo angliškai.
Taigi, pradžioje veiksmas vyksta Sankt Peterburge, jį Miša kartais vadina Sankt Leninsburgu. Mišos geriausias draugas – „buvęs“ amerikietis, kuris „prieš aštuonerius metus atskrido į Sankt Leninsburgą ir per alkoholizmą bei inerciją pavirto sėkmingai veikiančiu rusų biznesmenu ir buvo pervardintas Alioša“.
Štai kaip trumpai nusakomas Mišos „mylimo tėvelio“ kelias į praturtėjimą. 1990 m. jis dar „tik lebedino kriminalinės oligarchijos pamatus, mat aplinkybės dar nebuvo pribrendusios visuotiniam Rusijos apiplėšimui“. Vėliau viskas klojosi puikiai, mat jis „turėjo gerą žydišką galvą ir alkoholiko socialinius įgūdžius“.
Kaip jau minėjau, tyčiotis iš turtuolių literatūroje yra priimtinas tonas, juolab iš tokių nešvariai praturtėjusių kaip Rusijos kriminalizuoti oligarchai. Didesnė laisvė rašyti, ypač antiherojaus vardu, čia pasireiškia tuo, kad galima drąsiau ir smagiau laidyti sarkazmo strėles. Mišos motina seniai mirusi, o naujoji tėvo žmona Liuba yra vienuolika metų jaunesnė ne už savo vyrą, bet už vyro sūnų, t. y. patį Mišą. Naktis ji leidžia „neįtikinamai aimanuodama po mano mylimo tėvelio spygliuotu liemeniu“.
Esminis siužetinės intrigos elementas yra tas, kad Miša, baigęs Vidurio Amerikos koledžą ir paskui dar smagiai pagyvenęs Niujorke, nebegali, nors labai nori, ten sugrįžti, mat JAV imigracijos tarnyba jo neįleidžia todėl, kad jo tėvas Rusijoje nužudė verslininką iš Oklahomos. Čia ir kitur per paties Mišos pasakojimą parodoma, kad jis turi dorovinių jausmų, bet neturi moralinės nuovokos, ir kaip tik tuo požiūriu gali būti kvalifikuojamas kaip antiherojus. Jis aiškina, kad jam esą gaila to amerikiečio, bet ką gi padarysi, jeigu jis sugebėjo taip nevykusiai stoti skersai kelio tėvelio planams.
Tačiau vėliau ir pats tėvelis nevykusiai stoja skersai kelio kitų Peterburgo oligarchų planams, tad yra nušaunamas ant Nevos tilto. Tą epizodą atsitiktinai nufilmuoja jaunas vokiečių turistas iš Štutgarto, jo paveikslas irgi vertas dėmesio. Vilkėdamas marškinėlius su užrašu PHUCK STUTTGART, jis plaukia Neva pramoginiu laivu, „mėgaudamasis sintetiniu narkotiku MDMA bei skardine hauso muzika iš laivo garsiakalbių ir filmuodamas rusų žuvėdrą, užpuolusią anglą paauglį […] ir jo […] mamą“.
Vėliau, Mišai ieškant galimybių ištrūkti į Vakarus, veiksmas persikelia į valstybę, romane vadinamą Absurdistanu. Pagal nusakytą geografinę padėtį ir naftos išteklius Kaspijos jūroje tai akivaizdžiai būtų Azerbaidžanas, bet, siekiant išvengti tokio tapatinimo, Absurdistanas, kurio gyventojai yra absurdžiai, pavaizduotas kaip krikščioniška šalis, kurioje jau daug šimtmečių kruvinai riejasi dvi mažai kuo viena nuo kitos tesiskiriančios krikščionių bažnyčios.
Iš esmės tai yra prototipinis posovietinės valstybės, esančios Rusijos papilvėje, vaizdas, o kai kuriais aspektais apskritai bet kokios trečiojo pasaulio šalies satyra. Kas yra buvęs tokiose šalyse, yra patyręs profesionalių kaulytojų ir šantažuotojų spaudimą. Tokie gali paklausti, iš kur esi, o sužinoję, kad iš Lietuvos, su pasigėrėjimu tars: „Nuostabi šalis, nuostabūs žmonės“, – nors apie tą šalį težino tiek, kiek mes apie orangutango pažastį. Taigi, mūsų antiherojus, vos nusileidęs lėktuvu į Absurdistano sostinę Absurdsvanį, pasitinkamas vietinių „geranorių“, klausiančių, kokios jis esąs tautybės. A, žydas. Toliau liaupsės žydų tautai ir jų amžinai draugystei su absurdžiais, užbaigiant taip: „Kai tu būsi Absurdsvanyje, mano motina bus tavo motina, mano žmona – tavo sesuo, ir tu visada gausi atsigerti vandens iš mano šulinio.“ Bemat paaiškėja, kad toji motina sunkiai serga, guli ligoninėje ir neturi pinigų reikiamam gydymui, tad, norint be didžiulės eilės susitvarkyti vizą, geradariui reikia paaukoti šimtą dolerių. Ir taip toliau. Šitą giesmelę apie motiną, žmoną ir seserį Absurdistane Miša išgirsta daugybę kartų, galiausiai net ir iš žmogaus, kuris tai taręs jam į kaklą įremia peilį.
Absurdsvanis karikatūriškai vaizduojamas su visomis tokio tipo sostinės ydomis: prostitučių knibždančiu brangiu viešbučiu, siaubinga korupcija, skurdo ir prabangos kontrastais. Ir kvapais: „Net uždarius automobilio langus Absurdistanas dvokė kaip drėgna orangutango pažastis.“
Vis dėlto kaip tik Absurdistane pasakotojo charakteris ima palengva keistis iš antiherojaus į teigiamą herojų.
Truputį kitokį dvigubą žaidimą sulošia Jerzy Pilchas viename iš savo apsakymų rinkinyje „Mano pirmoji savižudybė“ (vertė Vyturys Jarutis). Čia vėl grįžtu prie to, kad net ir nieko nežinant apie autorių galima suvokti, jog kūryboje esama autobiografinių elementų, nes negalėtų atsitiktinai ir vien iš išmonės įvairiuose kūriniuose kartotis tie patys motyvai: vaikystė pietų Lenkijos liuteronų šeimoje, erotiniai nuotykiai, alkoholis. Pilchas dažniausiai rašo pirmuoju asmeniu, bet kartais sumano fiktyvų personažą, pasakojantį jam savo istorijas. Apsakymo „Mano kraštiečio rankraščiai“ įžanginį pasakotoją iš dalies ir pats autorius skatina tapatinti su savimi. „Tikroji šlovė nematuojama gerbėjomis ir sirgaliais. Tikroji šlovė matuojama priešais ir bepročiais. Kai atsiras gauja nekentėjų, stebinčių kiekvieną tavo judesį, ir kai ims tave sekioti tegul ir nedidelė procesija hebefrenikų, tik tuomet tu šį tą reikši […].“
O toliau pateikiamas neva vieno tokio įkyraus bepročio laiškas autoriui, ir išnašoje autorius dievagojasi nieko neprasimanęs: „Tipas iš tiesų egzistuoja, iš tiesų rašo ir iš tiesų nuodija man gyvenimą.“ Bet rašo, deja, pernelyg gerai, kad skaitytojas patikėtų, jog tai kažkoks beprotis. „Pabudau septynios po septynių ir iki pusės aštuonių, tai yra visas dvidešimt tris minutes, įtemptai klausiausi savo inkstų, savo kepenų ir savo širdies vienatvės.“
Vis dėlto autorius pabrėžtinai stengiasi atsiriboti nuo tolesnio teksto autorystės, ir, tarkim, ne be reikalo, nes čia prisistato labai jau nesimpatiškas tipas, nuolat papildantis ilgą sąrašą žmonių, kuriuos norėtų nužudyti, ir įsivaizduojantis tai darąs mėgėjiškais būdais – virbalu į kaklą, surūdijusiu dviračio stipinu į širdį: tame sąraše ypač daug moterų, mat jis yra archetipinis ciniškas lovelasas, kuris su kiekviena suviliota moterimi tenori vienos nakties. „Kai girdžiu unkščiant: „Ar galiu porai dienų tą arba šitą, arba aną [knygą] pasiskolinti“, – pats nežinau, kas mane labiau siutina: unkštimas, skolinimasis ar naivumas, kad po poros dienų mūsų svaigi pažintis tebetruks.“
Galima spėti, kad čia Pilchas tarsi parodo savo tamsųjį antrininką, savo blogesnįjį „aš“ – biografinių detalių panašumas formaliai pateisinamas tuo, kad laiško autorius pats pabrėžia esąs rašytojo kraštietis, augęs tokioje pat pedantiškų liuteronų šeimoje ir šiaip esąs daug kuo panašus į jį. O liuteronų šeimos fanatiškas pamaldumas ir puritonizmas čia kraštutinis, tad išvados atitinkamai kandžios:
Jei vien godus žvilgsnis į įdegusią vasarotoją jau yra svetimavimas – tai tik naivus žioplys pasitenkins žvilgsniu. Jei velnio esama visur – tai reiškia, kad jo išvis nėra […]. Jei nuobodžiai ir įkyriai be paliovos pliauškiama apie šėtoną, tai nėra šėtono – yra pliauškimas.
Po šiais žodžiais tikriausiai pasirašytų ir pats Pilchas.

 

Virginijus Gustas.
Minties laisvė: stilistinė ir/ar konceptuali raiška

Publikuota: Aplinkkeliai.lt, 2013 09 06

Kažkada dabarties lietuvių filosofas, rašydamas savomagnum opus, jį pradėjo klausimu, nuo ko pradėti, ir pateikė atsakymą, kad pradėti reikia nuo kalbos.[1http://aplinkkeliai.lt/musu-tekstai/filosofine-ese/minties-laisve-stilistine-irar-konceptuali-raiska/ - minties-laisve-stilistine-irar-konceptuali-raiska-n-1] Šiek tiek pakoreguokime pirmo sakinio sintaksinį ryšį ir, palikdami pirmąją dvipolio junginio dalį nepaliestą, antrąją dalį padarykime aktualesnę šiuolaikinių mintinių diskursų terpei: pradėti reikia nuo teksto. O dabar atlikime dar vieną mintinį judesį ir įkontekstinkime jau konkretybėje, t. y. reflektuodami, koks straipsnio pavadinimas, koks teorinis pažadas duodamas ir kokie lūkesčiai siejami su įrašomu arba įgarsinamu tekstu: nuo kokio teksto pradėti, kalbant apie laisvę? Čia atsakymas jau nėra taip lengvai suformuluotinas, nes nėra determinuojančios būtinybės pradėti nuo kažkurio teksto, ir kalbantįjį/rašantįjį visu svoriu užgula atsakymo pasirinkimo laisvė, tuo lyg ir patvirtindama dar kažkada Jeano-Paulio Sartre’o formuluotę apie laisvės, kaip pasirinkimo, įsikūnijimo išraišką. Tad nuo kokio teksto pradėti čia ir dabar, kalbant/rašant apie laisvę? Mąstant, kokiame tekste galima identifikuoti kasdienybėje vyraujančią laisvės sampratą, teiktinas netikėtas pasiūlymas: galbūt verta pradėti nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos? Šis tekstas yra tas, kuris apibrėžia ir nubrėžia šioje konkrečioje vietoje gyvenančiųjų veikimo pobūdį, gal ir tikslus, taigi determinuoja kasdienybėje vyraujančią laisvės sampratą.

Tad atlikime paprastą empirinį tyrimą, kurio turinys užsipildo modeliuojant pasirinkto teksto, t. y. LR Konstitucijos, citatas, ieškant laisvės ir minties ryšio.

I epizodas.Sąvoka „laisvė“ pirmą kartą pasirodo Preambulės trečioje pastraipoje: „šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę.“ Skaitome ir matome, kad pirmas laisvės paminėjimas duoda nuorodą, kad šį dalyką (kol kas neaišku, kas tai yra, – savybė, vertybė ar dėmuo, tačiau iš formuluotės akivaizdu, kad tai atitinkamą „anapus“ dėmenį turintis, nepilnai su Konstitucijos subjektu sutampantis dalykas) reikia užtikrinti ir palaikyti veikiant vienokiu arba kitokiu būdu. Laisvė – kažkas, kažkur.

II epizodas.Sekantis laisvės sąvokos pasirodymas sutinkamas tos pačios Preambulės penktoje pastraipoje, kurioje ši sąvoka suponuoja skaitančiajam kiek kitokį savo turinį bei teikia nuorodas į subjektyvų ar net individualų lygmenį, tačiau, kaip dalyko, esančio „anapus“, prasminis krūvis išlieka. Šis anapusinis statusas, sutvirtinamas dar vienu laisvės sluoksnio eksplikavimu, suponuojant, kad laisvė, kurią tauta šimtmečiais gynė, anot pirmosios citatos, esti prigimtinė ir tokia ji yra ne tik tautai, bet ir žmogui, „įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje“. Laisvė – prigimtinis dalykas žmogui ir tautai.

III epizodas.Sekant tekstu, keliamasi toli į priekį, praleidžiamas visas pirmas skirsnis, nes jame nerandama net laisvės sąvokos užuominos (tai labai įdomus faktas, ar faktinė aplinkybė, nes šis skirsnis kalba apie Valstybę, o laisvė iš pirmųjų dviejų citatų buvo suponuojama kaip žmogaus ir Tautos, taigi ir Valstybės, prigimtinis dalykas, tačiau, aprašant Valstybę, ši sąvoka tarsi išnyksta) ir pagaliau antrame Konstitucijos skirsnyje, kuris kalba apie žmogaus ir valstybės santykius, 18 straipsnyje sutinkame frazę, tapusią kone sakraline net mass media puslapiuose, srautuose ar pikseliuose: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.“ Šio teiginio, matyt, net komentuoti nebereikia, nes, anot viešųjų aktualijų komentatorių, jų komentarų interpretatorių ir šių analizių tyrinėtojų tekstuose atliekamos išvados gali būti suvestos į viską apibendrinančius du teiginius: 1) iš to visos mūsų gėrybės; 2) iš to visos mūsų negandos. Tačiau mūsų temos kontekste svarbu, kad laisvė ir toliau nėra pervedama į kitą statusą, kaip vidujybės ar veiklos apibrėžtį, nes tai, kas yra prigimtinis dalykas, neabejotinai egzistuoja kaipsub specie aeternitatis,bent jau žmogiškojo pasaulio rėmuose. Taigi toks dalykas, kuris yra anapus štai šio konkretaus žmogaus. Laisvė – konkretaus žmogaus situacijoje, dvipolyje su teisėmis.

IV epizodas.Tolesnis sąvokos užrašymo tyrimas tampa dar įdomesnis, nes sąvoka pasirodo Konstitucijos tekste ypatingai greitai, jau 20 straipsnyje. Šiame Konstitucijos straipsnyje ji jau „atkabinta“ nuo teisių, su kuriomis buvo neatskiriamai susieta žmogaus ir valstybės santykio aptarime, ką matėme ir prieš tai minėtame 18 straipsnyje. Štai toks atkabintas laisvės apibūdinimo momentas, t. y. išimtinai su žmogumi susijęs laisvės būvio aspektas: „Žmogaus laisvė neliečiama.“

Čia padarykime trumpą pauzę, stabtelkime ir dar kartą sutelkime viską, ką pavyko aptikti: laisvė yra dalykas, kuris šimtmečiais gintas, esti prigimtinis žmogui ir tautai, konkretaus žmogaus situacijoje pasirodo sietinas su teisėmis, o laisvės statusas nuolatos konstituotinas kaip turintis būvį anapus. Šį būvį anapus pačia koncentruočiausia apimtimi išreiškia formuluotė, kad žmogaus laisvė yra neliečiama. Liesti galima tik objektą. Neliesti taip pat. Ši apibrėžianti pauzė leidžia daug aiškiau suvokti, kaip reiškiasi tolesnis laisvės pasirodymas Konstitucijos tekste ir kokį prasminį tūrį galimai „neša“ ši sąvoka.

V epizodas.Toliau laisvės sąvoką sutinkame 25 straipsnyje, kuriame ji jau akivaizdžiai užėmusi atitinkamo objekto, kaip esančio „anapus“, statusą. Šiame straipsnyje tokiam objektui priskiriamos atitinkamos galios ir jis vėl sugrąžinamas į santykio su teisėmis apibrėžtį: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.“ Laisvė užtikrina raišką. Ji yra atitinkamas garantas. Šiame Konstitucijos straipsnyje akivaizdus laisvos raiškos priklausymas nuo teisės yra dar vienas įdomus momentas, bet dabar jį, tik demaskuojant, pažymėkime, nes tolesnis šio epizodo apmąstymas mus nuvestų į kitos temos aptarimą. Taigi laisvė jau yra suformuota kaip atitinkamų veiklų dalykas, garantas, todėl visiškai natūraliai (net ausį, o tuo labiau mąstymo gebą, nerėžiančiai) skamba sekantis kontekstinis laisvės sąvokos aptikimas.

VI epizodas.26 straipsnis: „Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.“ Laisvė savo būvio „anapus“ ir galios suteikti atitinkamą raišką dėka suteikia galimybę „išlaisvinti“ mintį, tikėjimą ir sąžinę. Tai, kad Konstitucijos straipsnyje skamba šios trys konkrečiam žmogui priskirtinos apibrėžtys – mintis, tikėjimas, sąžinė, ir jos esti kartu bei yra laisvos, – intriguojantis momentas, o jo tyrimas, analizuojant formuluotės pasirodymo aplinkybes, žada atskleisti kai kurias ypatingai svarbias Konstitucijos teksto prielaidas. Dabar teiktinas tik vienas klausimas: kodėl minties ir tikėjimo laisvė esti kartu su sąžinės laisve, kodėl tokie skirtingi dalykai, skirtingo kultūrinio laikmečio metu susiformuojantys žmogaus struktūriniai dėmenys apibrėžiami kaip esantys laisvi ir jų laisvumo pagrindinė savybė yra nevaržomumas? Laisvė – nevaržomumas.

Nuo Preambulės trečios pastraipos iki 26 straipsnio yra atvertas probleminis laisvės ir minties sąryšis, nuo neaiškų būvį turinčio dalyko konstatavimo (kurį reikia, o gal ir privalu, ginti) iki dalyko, apibrėžiamo konkretaus žmogaus situacijoje kaip nevaržomumas. Trumpa santrauka to, ką pavyko atlikti iki šiol: pavadinimo iki dvitaškio (Minties laisvė) eksplikacija remiantis konkrečiu tekstu.

:

Ši teksto dalis pradėtina viena pastaba, tiksliau, abejone. Beje, ją bus galima išsklaidyti, o gal kaip tik, labiau išskleisti, šios dalies pabaigoje suformuojant dar vieną abejonę. Tačiau apie viską iš eilės.

Abejonė: filosofiniame diskurse tiksliai nustatyti, kur stilistinė, o kur konceptuali raiška, matyt, yra neįmanoma. Tačiau šiame tekste laikomasi pozicijos, kad demarkuojanti linija visuomet nustatoma įsivedant kokius nors kriterijus. Deja, šiame tekste tokių kriterijų nėra pateikiama, tačiau visa renčiama taip, kad patys skaitantys/besiklausantys įgytų prerogatyvą šią liniją brėžti. Atskleistina: manytina, kad filosofinės, ir ne tik, minties raiška tuo laisvesnė, kuo įgyjama svaresnė galimybė ją sieti su unikalesne stilistika ir intensyvesne konceptualine plotme. Visa tai trumpai eksplikuokime pasitelkę porą tekstų, unikalių stilistų ir konceptualinių minčių (bent jau jų pačių manymu) reiškėjų tekstų.

Arvydas Šliogeris pokalbyje apie laisvę teigia, kad jo nedomina socialinių ar, kitaip sakant, kultūrinių laisvės formų analizė, jį domina tik metafizinė laisvės samprata. Pastaroji esmingai sietina su laisvės teritorija. Tokia Šliogerio mintis suponuoja, kad laisvės, kaip esančios ir turinčios būvį „anapus“, statusas išlieka, bent jau preliminariai. Šis motyvas sustiprinamas teigiant, kad laisvei reikalingas kitas, kitas individas, kuris esti antroji laisvės sąlyga po teritorijos. Anot Šliogerio, laisvė išsiskleidžia dvigubame judėjime: ji kyla iš manęs paties, kaip Niekio sūnaus, kaip tai, kas yra nevaržomumas, ir iš kito, kuris yra tai, kas apriboja mano „niekinę laisvę“ – nevaržomumą, arba, vartojant dažnesnę ir kasdieniškesnę sąvoką, savivalę. Taigi laisvė yra savotiška autonomijos ir heteronomijos samplaika, kai konkretus individas apriboja savo savivalę dėl jo horizonte pasirodančio kito individo, taip pat laisvojo, kuris nebūtinai yra žmogus.(Šliogeris, Gustas, 2013: 335-338) Jeigu įsivaizduotume konkretų individą ir galimai tokias jo egzistavimo sąlygas, kuomet jis esti absoliučiai vienas, nesusitinkantis su jokiu kitu, tuomet laisvės apibrėžtis, kaip nevaržomumas, būtų absoliučiai tikslus situacijos fiksavimas. Tačiau reali žmogaus gyvenimo situacija kita: po Freudo ar Jungo, tu nebegali būti vienas, net labai norėdamas, jau nekalbant apie žmogaus, kaip zoon logon echon, supratimą. Susiejant su tuo, kas jau buvo aptarta, klausimas: kaip Konstitucijoje buvo apibrėžta laisvė, siejant su konkrečiu žmogumi? – Nevaržomumas. Šliogeris mano kitaip.

Dabar daugelis gali polemizuodami klausti: o ką bendra turi ši šliogeriška laisvės apibrėžtis su tekste analizuojamos minties laisvės tema? Kur čia minties laisvė? Jei griežtai laikytis Šliogerio postulatų, nėra jokios minties laisvės: kalba yra pavergimo teritorija; minties be kalbos nėra; mintis ir yra tik kalbos dėka; taigi mintis iš principo yra nelaisva, o čia analizuojamas kontekstas būtų kaip tik tas, nuo kurio Šliogeris atsiribojo pradžioje. Ši įžvalga ypatingai svarbi tolesniam problemos sukonkretinimui, tačiau svarbu ir tai, kad žmogus yra didžiąja kalbos dalimi apspręstas, todėl iš principo negali turėti jokių duočių, kurios gali būti įvardintos kaip bekalbės, grynai patirtinės, taigi neartikuliuotos, bet visuotinai priimtinos, suprantamos. Teigtina, kad vis dėlto galima nurodyti laisvos minties atsiradimo būdą ir vietą: laisvos minties rastis yra stilistinės ir konceptualios plotmių išlaikymas ir nesuliejimas į vieną. Konceptualinė diskusija su mąstymo tradicija ir stilistinė šios diskusijos raiškos jėga yra tai, kur pasirodo laisva mintis visu savo intensyvumu. Apie tai kalbėjo Gilles’is Deleuze’as, kuomet siūlė, gal net liepė, filosofams mokytis iš rašytojų; apie tai kalbėjo Jacques’as Derrida, kai konstatavo, kad filosofija neturi savo grynos kalbos ir ji visuomet yra paribyje su literatūra. (Jiems netrūko konceptualios minties intensyvumo plotmės, tačiau klausydami/skaitydami dabar, nepamirškime, kad galbūt mums, esantiems lietuviškos minties lauke, vertėtų atlikti atvirkščią judesį.) Po šios laisvos minties rasties vietos konstatavimo grįžkime prie Šliogerio minties, kurios intensyvumas, įtaigumas ir stilinga raiška yra neabejotinas dalykas, ir sociologinis tyrimas šia linkme būtų tikrai paklausus ir turintis pagrindą dalykas.

Konceptualiniame lygmenyje Šliogeris siekia, diskutuodamas, atsiriboti nuo tradicijoje esančių bet kurių laisvės sampratos apibrėžčių: jis atmeta Schellingo, Kanto, Berlino laisvės apibrėžtis, teigdamas, kad pastarosios nesugebėjo atsieti savo apibrėžčių nuo pirminių kalbinių duočių. Visos apibrėžtys yra kalbinės, taigi ir stilistinės reikmės, bet jas skiria vienas dalykas: jų pagrindas sietinas su bekalbe plotme arba yra determinuotas kokios nors kitos kalbinės duoties. Štai stilistiškai laki, bet ir į atitinkamą konceptualinį pagrindą kreipianti Šliogerio frazė laisvei suvokti, kurį turime išsigliaudyti iš negatyvaus pavyzdžio: „vilkas gali suėsti ėriuką, bet jo pavergti net neketina.“(Šliogeris, Gustas, 2013: 340) Akivaizdu, kad sunaikinimas nėra laisvės paneigimas. Tiek vilkas, tiek ėriukas, nepaisant skirtingo jų fizinio būvio, yra laisvi, nes vergystės santykis jų tarpe neegzistuoja apskritai. Vergija kyla tik iš kalbinės duoties. Šliogerio laisvės apibrėžtis atsiduria gana paradoksalioje būsenoje – jos sąlyga yra atitinkamas konkretus fizinis būvis, tuo metu laisvės antipodas iš principo sietinas su kalbine duotimi, absoliučiai kito statuso dalyku. Nelaisvė yra kalbinė. Paradoksali išvada būtų tokia: jei suvestume viską į vieną lygmenį, laisvė ir nelaisvė nėra priešingybės. Šliogeris taip nurodo šio santykio „prasilenkiamumą“ (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jis pats akcentavo kitą dalyką, nei dabar išskyrėme): „kai aš kalbu, aš nematau, o kai matau, tada nekalbu.“(Šliogeris, Gustas, 2013: 342) Matymas ir kalbėjimas, taigi laisvė ir nelaisvė, ne neigia vienas kitą, bet prasilenkia tarsi neturėdami bendro mato, tačiau kažkokiu keistu būdu sutampa ir esti vienas šalia kito: „pabandyk ką nors pamatyti kalbėdamas arba mąstydamas. Niekada ir nieko nepamatysi, nes tavo akis dengia kalba.“(Šliogeris, Gustas, 2013: 346) Šliogeris sutvirtina savo poziciją, kad mintis nėra laisvės išraiška, kad mintis nėra tai, kas gali būti sietina su laisve tiesioginiai, tačiau ši negatyvi aktualizacija, pozicija minties, kaip esmingai esančios šalia laisvės, leidžia formuluoti pozityvų minties ir laisvės santykį: mintis ir mąstymas yra tai, kas gali būti nuoroda į laisvės būvį, kalbant Šliogerio išsireiškimais, į tokias akimirkas šiapus juslinio horizonto, kuomet kitą, substancinį individą, aš pamatau kaip nežmogiškumo krešulį, visiškai man svetimą ir esantį prieš mano akis, ir kai šis pamatymas įvyksta taip, kad aš prie šio individualaus juslumo nekišu kalbos intencionuotų rankų, t. y. jo nenaikinu. Šis pamatymas padaro mane laisvu, nes aš apsiriboju tam, kad šis kitas išliktų tuo, kuo jis yra ir tokiu, kokį jį pamačiau: „tik vergui reikalingas bizūnas, nes jis negeba pats apsiriboti.“(Šliogeris, Gustas, 2013: 359)

Atlikime dar vieną pauzę ir sukonkretinkime tai, kas atlikta. Mintis visų pirma pasirodo kaip nelaisvės raiška, tačiau savo unikalaus vietos būvio dėka gali tapti nuoroda į laisvės teritoriją, į substancinį unikalumą ir individualumą, nepaliestą ir išlaikomą ribotumą, ir tokiu atveju mintis įgyja du neatskiriamus, vienas šalia kito egzistuojančius sluoksnius – stilistiką ir konceptualumą, ir tik tokiu būdu ji yra laisva.

Iki šios teksto vietos atliktas sukonkretinimas aiškiai atskleidžia minties laisvės, stilistikos ir konceptualumo sampynos lauką, tačiau, siekiant aiškumo, atliktinas dar vienas konkretinantis mąstymo judesys. Paimtinas konkretus dalykas, kurio būvis pats savaime suponuotų aptariamų dalykų sutelktį, taigi ir jo aptarimas leistų per konkretybę žvelgti į aptariamą problemą, kaip galimai bendrą konkrečiam diskursui.

Derrida tekste La mythologie blanche (la métaphore dans le texte philosophique) analizavo metaforos vietą, reikšmę ar net esatį filosofiniame tekste. Žinant, kad Derrida filosofinę kalbą, taigi ir tekstą, yra konstatavęs kaip esantį tarp filosofijos ir literatūros, siekis tokiu aspektu analizuoti metaforą yra fundamentali problema minčiai, rašymui, filosofijai, literatūrai, o mūsų atveju ir laisvei, nes jau eksplikuoti mintiniai kontekstai duoda nuorodas šių dalykų sąsajai mąstyti ir suprasti.

Ką šiame svarstymo etape mums gali duoti Derrida mintijimai apie metaforą? Visų pirma tai gali būti konkreti nuoroda, dar labiau išplečiant probleminį kontekstą, ieškant atsakymo į „ir/ar“ stilistinė/konceptuali raiška, bei dar kartą, kitu rakursu kelti laisvės ir minties sąsajos supratimo klausimą, kuris Derrida tekste yra aiškiai tekstualinis, neturintis aiškių deklaracijų į meta statusą, taigi ir tiesiogiai besisiejantis su aptariama tema. Anot Derrida, metafora – puikus pretekstas tai suprasti, suprasti, ką reiškia minties laisvė, nes, pasak Derrida, minties ir teksto, rašymo ir mąstymo plotmės yra glaudžioje ir viena kitą apsprendžiančioje sąsajoje. Jo mintį truputį perfrazavome, tačiau jei priimame mūsų atliktą apmąstymą apie stilistinės ir konceptualinės raiškų santykį, kaip įtikinamą ir laisvą mintį steigiančią vietą, tuomet jokio perfrazavimo nėra.

Kartais manoma, kad literatūra yra virtuoziškas gimtosios kalbos valdymas, mokslai yra neįtikėtinas dirbtinės kalbos kūrimas, o filosofija balansuoja tai į vieną, tai į kitą pusę arba lieka tarp šių dviejų kraštutinių galimybių. Derrida teigia, kad metafora yra tai, kas valdo, apima ir reiškia filosofiniame diskurse ne mažiau nei gimtoji kalba.(Derrida, 1972: 249) Tokiu atveju labai svarbu suprasti mąstymo tradicijoje filosofų atliekamą judesį, kuris apimamas „metafizikos“ sąvoka: metafizikai, kaip kalviai, dirbantys su plienu, paima konkrečią monetą su jos konkrečia raiška, herbais, įbrėžimais ir po truputį gludina bei trina, kol ištrina visus šios monetos unikalumas, taip išgaudami abstrakčią jos vertę.(Derrida, 1972: 250) Derrida apie tai nekalbėjo, bet, pasinaudodami visu jo tekstų korpusu, tarkime taip: poetai daugina herbų, įbrėžimų, raiškų kiekį vartydami monetą iš visų pusių, bet neturi metalo, iš kurio ji padaryta. Metafizikų sąvokos „nukalamos“ lygiai tokiu pačiu būdu, kaip monetos pavyzdyje: kuo jos abstraktesnės, tuo jos labiau „nutrintos ir nugludintos“. Šis „nutrynimas ir nugludinimas“ gali būti įvardintas kaip metaforos „sunaudojimas“ arba tiesiog pašalinimas. Metafizinis metaforos pašalinimas yra dvigubas judesys: pirma šalinama, trinama reikšmė materialumo, kuriam buvo „pavadinti“ naudota atitinkama metafora, o šiam nykstant, pradedama šalinti ir trinti pati metafora, nebepastebint jos pačios reikšmės, ir įsigali vienos tiesos totalybė.(Derrida, 1972: 251) Hegelio Aufhebung judesys ir yra paradigminė tokio trynimo judesio deklaracija, o jo metafizinė sistema yra kalbos statinys, iš kurio absoliučiai pašalinta metafora. Tačiau svarbu suvokti, kad tokiu savo judesiu metafizikai patys papuola į spąstus, nes, – bėgdami nuo pasaulio, kuris vadintinas netikru, iliuziniu, tik vaizdinyje esančiu, tokiu trynimo veiksmu ieškodami tikrumo apie pasaulį ar net tikro pasaulio), – priversti nuolatos naudotis alegorijomis ir tokiu atveju tampa ne ką geresni nei jų peikti poetai, gal net ir prastesni, nes pastarieji bent jau kuria mitus, o šie tik surinkinėja esančius pasakojimus.(Derrida, 1972: 253) Metafora susiduria su dviem ją apibrėžiančiais požiūriais: ji traktuojama kaip atitinkama sintaksės figūra, mūsiška kalba tariant, „tik perviršis stilistiniam vaizduotės demaskavimui“. Toks požiūris kyla iš poetams skirtos Platono misijos. Arba metafora siejama su semantine „gelme“ (šiai sąvokai Romano Jakobsono suteikta prasme), visiškai ignoruojant jos sąryšį su sintakse. Šie du vyraujantys požiūriai yra ne kas kita, kaip tas pats metaforos ištrynimas, išreikštas šiuolaikiniu moksliniu sąvokynu; tai tas pats stilistinio ir konceptualinio išsireiškimo susidūrimas, tiksliau, išsiskyrimas. Jei atkreiptume dėmesį į heliometaforą (saulės personifikaciją), pamatytume, kad jos nuolatinis neužkliūnantis naudojimas (patyrinėkite atitiktinai pasirinktų lietuvių poetų eiles) kaip tik yra absoliutinis dvigubo metaforos nutrynimo įsigalėjimas: saulė atsiranda, jos, kaip metaforos, kiltis turi „blogą pradžią“, nes nėra tokio materialinio atomo, nėra tokio užtikrinto patyrimo kaip saulė, taigi ji nuo pat pradžių yra alegorijos statuse ir tokios kilties apspręsta. Kai ši jos pradžia totaliai uždengiama ir saulės metaforos naudojimas tampa totalus, tuomet šalinamas bet koks jos daugiareikšmiškumas, pavyzdžiui, šiluma, naikinanti galia, alinimas ir pan., paliekant tik vieną, o tai reiškia teisingą ir absoliučią reikšmę, – šviesą.

Dar kartą apibrėžkime iš metaforos nutrynimo kylančius dalykus: semantinės gelmės paieška suponuoja metaforos, kaip vidujybės, statusą, kuris yra ne kas kita, kaip filosofinės idėjos, mūsų kontekste – konceptualinės minties raiškos plotmė, tuo metu metaforos priskyrimas tik sintaksinei plotmei, atiduodant ją tik poetų stilistiniam žaismui, nurodo į „tuščią manipuliavimą jau esančiais dalykais“. Naudojantis Derrida įžvalga, dar kartą lokalizuokime metaforos vyksmo vietą, taigi ir laisvos minties pasirodymo prielaidą: „Tai, kas yra esmingai mano, neatskiriama nuo to, kas yra esmė, tačiau ir nesutampa su tuo. Būtent ši skirtis (nesutapimo linija) įveda metaforos žaismą.“(Derrida, 1972: 296) Čia verta sustoti ir žvilgtelti į dar vieną išskleistą minties giją. Derrida tekstas leidžia laisvos minties raišką kontekstualizuoti teksto plotmėje, eliminuojant konkrečių egzistencinių sąlygų, kurios sietinos su konkretaus individo galimai laisvu gyvenimu, ir dar kartą patvirtinti, kad laisva mintis esti tarp dviejų neapribotų dalykų: laisva mintis yra riba, kuri ir gali būti laikytina dvigubos krypties konkrečiu apribojimu.

Liko išpildyti anksčiau duotą pažadą apie dar vieną abejonę. Derrida, kalbėdamas apie metaforos būvį filosofiniame tekste, sulygina tai su Gastono Bachelardo metapoetikos projektu. Kodėl galimas toks perkėlimas? Anot Bachelardo, metaforos galia yra peržengianti kalbos ribas, apibrėžiamos verbaline raiška, nes būtent tokios kalbos rėmuose „metaforos ‘sugundo protą’“.(Derrida, 1972: 309) Bachelardas kalba, kad įvairiausių kūrybinių raiškų situacijoje mes pervertiname reikšmės svarbą, per dažnai atiduodami ir pasiduodami reikšmės diktatui, kai tuo metu vertėtų tiesiog atsiduoti intuicijai, kuri visuomet turėtų būti iliustracija.(Iš: Derrida, 1972: 311) Matyt, vedinas šios savo minties imperatyvumo, Bachelardas sako taip: „Kalbėdami trumpai, metafizikai gali įrodyti tikrą tiesą, kuri taptų nuvalkiota ją ilgai įrodinėjant.“(Bachelard, 1993: 504) Vaizdinės, iliustruojančios intuicijos prioritetas buvo Bachelardo filosofinis, t. y. konceptualinis, sprendimas, bet ar jis nesuteikia krypties sẽklinti minties plotmę stilistų, t. y. poetų, totalinio įsvyravimo sąskaita? (Ar Lietuvoje tai ypatingai aktualu, kai filosofai yra svetimkūniai, o poetai – išminčiai, tiesos, laisvos tautos dvasios reiškėjai?) Bet kuriuo atveju Bachelardo teiginys ir savo formuluote, ir stilistine raiška, ir minties konceptualumo intensyvumu, ir siekiamos diskutuoti idėjos prasme yra dar kartą sutvirtinantis abejonę, iškeltą šios teksto dalies pradžioje, tik dabar ši abejonė sietina ne su galimybe stilistinę plotmę atskirti nuo konceptualios, bet su keliamu klausimu: kokie kriterijai leistų nužymėti skirtį tarp šių plotmių taip, kad jos iš tikrųjų būtų atskirtos, ir atskirtos taip, kad šio atskyrimo dėka būtų galima išlaisvinti metaforos vyksmą, jos atnešamą minties galią, kuri visų pirma yra laisvos minties pasirodymas?

 

Naudota literatūra

Bachelard, G. 1993. Svajonių džiaugsmas. Vaga: Vilnius.

Derrida, J. 1972. La mythologie blanche (la métaphore dans le texte philosophique) //Marges de la Philosophie, p. 247 – 324, Paris: Minuit.

Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Šliogeris, A., Gustas, V. 2013. Pokalbiai apie esmes. Tyto Alba: Vilnius.

 

Arūnas Spraunius
…politinio korektiškumo rojuje

Spausdinta “Kultūros barai”, 2013 rugsėjis

Gali susidaryti įspūdis, kad pranešimo pavadinimas semantiškai prasilenkia su tuo, kas bus dėstoma. Teksto gamintojas taip nemano, jis tiesiog bandys politinį korektiškumą aptarti funkcionalumo kontekste, nes linkęs daryti išvadą, kad visi, taigi ir politiniai, naratyvai yra sumaniai konstruojami pagal rinkodaros jau išbandytą ir įtvirtintą metodiką. Įsigali (nemanau, kad čia tiktų žodis „įsitvirtina“) globalus „bepasaulis“ kapitalizmas, kurio drausminantis ir organizuojantis instrumentas yra politinis korektiškumas, pagrįstas rinkodaros naratyvu. Jei vis dėlto kils įtarimų, ar šio termino interpretacija pagrįsta, siūlyčiau situaciją vertinti kaip dar vieną „sąvokos privatizavimo“ precedentą – tokių jau netrūksta ir vis daugėja.

Tekstą politinio korektiškumo tema turbūt logiška (bet nebūtinai prasminga) pradėti Mao Dzedongo mėgta sentencija: „Viskas po saule yra visiškas chaosas: situacija puiki.“ Istorijos, kurios dabar plėtojasi viešojoje erdvėje, vis dėlto turi daugiau intermedijos negu lemties požymių. Tiek Julianas Assange’as, tiek Edwardas Snowdenas, besikaunantys su informacijos laisvos sklaidos suvaržymais, veikia būtent ir išimtinai teisiniame lauke. O teisinis išradingumas, manyčiau, neabejotinai yra politinio korektiškumo elementas. Juk pas Snowdeną, tada „rezidavusį“ dar Šeremetjevo oro uoste, Assange’as nusiuntė savo draugę ir bendražygę Sarah’ą Harrison, krimtusią ne tik literatūros, bet ir politikos mokslus, dirbusią tiriamosios žurnalistikos srityje, todėl gerai išmanančią teisinius niuansus, susijusius su informacijos sklaida.

Beje, šiuo atžvilgiu simptomiška, kad neseniai pasirodęs Alexo Gibnio dokumentinis filmas apie WikiLeaks pavadintas tiesiai šviesiai – „Mes vagiame paslaptis“. Būtent – faktus vagiame tam, kad jais pasinaudodami išsuktume save, o ne dėl paprasčiausio įžūlumo ar dėl to, kad neapdairiai „neišsitenkame“ globalios kultūros formuojamame (čia netiktų žodis „primetamame“) stilistiniame algoritme. Kur kas iškalbingesnis yra nelaimingą meilę patyrusio gėjaus idealisto Bradley’o Manningo likimas – už bendradarbiavimą su WikiLeaks jis įkalintas, kaip skelbiama, trisdešimt penkeriems metams. Tiek Bradley įdavęs (mat šis turėjo naivumo išsiplepėti – čia pabrėžčiau žodį naivumas) kitas programuotojas gėjus Adrianas Lamas, tiek Assange’as, pasirodo, puikiai moka rinktis tinkamus prioritetus. Savo biografiją Amerikos (būtent) leidėjams Julianas pardavė už 2 milijonus svarų sterlingų. Nieko asmeniška, tik verslas. WikiLeaks projektas gal ir buvo pradėtas, turint kokių nors idealistinių intencijų, bet greitai virto viešųjų ryšių kampanija, priešingu atveju tiesiog nebūtų išlikęs.

Jeigu Assange’as kada nors ir buvo politiškai nekorektiškas, tai nebent ėmęsis seksualinių žaidimų su dviem švedėmis. Sprendžiant iš The Guardian žurnalistų Davido Leigho ir Luke’o Hardingo knygos „WikiLeaks“, vaikinas, panašu, nuoširdžiai manė, kad tai viso labo nuotykis tuo stiliumi, prie kurio jis buvo įpratęs, bet merginos nusprendė, kad jis – mažų mažiausiai chamas. Taigi požiūris į lyčių santykius ir seksualinę kultūrą skyrėsi iš esmės.

Kaip politinio korektiškumo versus nekorektiškumo pavyzdys (ar iliustratyvus epizodas) paminėtinas nebent tas WikiLeaks nutekintos konfidencialios diplomatų korespondencijos fragmentas, kur amerikiečių pareigūnai aprašo britų leiboristų partijos 2008-ųjų pavasario konferenciją. Mančesterio tarybos narys, buvęs meras lordas Afzalas Khanas žarstė patarimus, kaip elgtis šios partijos kandidatams, kovojantiems dėl rinkėjų balsų musulmonų bendruomenėse. Pavyzdžiui, sveikintis derėtų žodžiais As salam aleikum, o atsisveikinant – nespausti rankos moterims…

Tokia gal kiek užsitęsusia įžanga šio teksto gamintojas nori pasakyti, kad politinis nekorektiškumas kaip reiškinys, bent jo manymu, visiškai nesusijęs su rinkodara. Etika sietina ne tik su faktais, bet ir su naratyvo struktūra, jo stilistika. Kiek rizikuodamas, vis dėlto teigčiau, kad politiškai nekorektiška yra kuo nors piktintis, stebėtis ar dėl ko nors jaustis sutrikusiam.

Turbūt taip pat rizikuočiau, jei remčiausi asmenine patirtimi, kuri susijusi su tebeegzistuojančiu, tiesa, jau kitu pavadinimu, interneto puslapiu Ogrish.com. Prieš kokius aštuonerius ar devynerius metus, kai globali virtualioji erdvė dar nebuvo reglamentuota tiek, kiek dabar, tai atrodė šokiruojamai atviras portalas, nes naršydamas po jį galėjai aptikti realias (pabrėžiu, realias) suicido videodokumentacijas ar itin drastiškus Balkanų karo vaizdus. Dabar tai pakankamai korektiškas interneto naujienų puslapis, besiorientuojantis į karštuosius planetos taškus. O minėti drastiški videodokumentai neprieinami net archyve.

Pora tezių:

– politinis korektiškumas įsigali (ne įsitvirtina, nes šis saviraiškos standartas jau leidžia sau tiesiog nepastebėti romantikų, mėginančių jam nepasiduoti ar net bandančių jį atremti) todėl, kad yra reikalingas globaliai rinkai, kuri, jei kalbėtume nusikalstamai metaforiškai, siekia įsibrauti į visus planetos užkaborius, o tada galės globalų vartojimą paversti visiškai tobulu;

– dar viena pastebėtina aplinkybė: globali rinka siekia turėti tikslinei vartotojų grupei (t. y. visai žmonijai) semantiškai prieinamą, taigi ne per daug komplikuotą saviraiškos standartą, kad planetos gyventojai be problemų komunikuotų ir vartodami, ir laisvu nuo vartojimo metu. Idealu būtų pasiekti, kad laisvo nuo vartojimo laiko neliktų visai.

Knygoje „Vartojamas gyvenimas“ Zygmuntas Baumanas rašė: „…Tinkami prietaisai ar procedūros ir lengvai suprantamos instrukcijos, kaip jomis naudotis, norint sukurti didžiausią naudą sau pačiam, jau yra po ranka, jas galima pasiekti, pasitelkus truputėlį nuovokos ir pastangų.“1 Būtent, truputėlį ir ne daugiau, nes bus neberentabilu. Postindustrinio (t. y. brandaus) kapitalizmo sąlygomis rinkodaros specialistai nuostabą, sutrikimą ar pasipiktinimą kvalifikuotai įtraukia į prekės kainą (santykiai ar saviraiška, be abejo, irgi prekė). Tenka daryti išvadą, kad politinis nekorektiškumas kaip reiškinys nyksta labai sparčiai, ir tai patvirtina, kokiais efektyviais laikais gyvename. Beje, kaip visų prekės ženklų, taip ir politinio korektiškumo galiojimo laikas yra nuo… iki, t. y. prasideda ir baigiasi, taigi šis su semantika susijęs išradimas netrukus nugrims į istoriją. Tas pats laukia ir pačios semantikos, jau irgi tapusios prekės ženklu.

Googlevykdomasis direktorius Ericas Schmidtas kartu su buvusių valstybės sekretorių Condoleezzos Rice ir Hillary Clinton buvusiu patarėju, vėliau perėjusiu dirbti į Google inovacijų padalinį, Jaredu Cohenu parašė knygą „Naujasis skaitmeninis amžius“. Joje pateikiamas tikslus veiksmų planas, skirtas įtvirtinti technokratinį globalumą, brėžiamos gairės, kokie elgesio modeliai bus perspektyviausi XXI a. Sprendžiant iš recenzijų, sumanymas parašyti tokią knygą kilo 2009-aisiais, kai būsimieji jos autoriai susitiko karo nuniokotame Bagdade.

Konstruktyvus, lakoniškas stilius, argumentai dėstomi savimi pasitikinčių visažinių tonu, to, ką pavadintume gyvenimo išmintimi, ne per daug, lygiai tiek, kiek reikia verslo projektui (žvelgiant vien techniškai, čia nėra nieko nauja, toks metodas gaminti knygas keliauja iš vieno ekonomikos guru veikalo į kitą ir jau seniai yra įgijęs „pagrindinės srovės“ statusą). Logiška, kad naratyvas nekomplikuotas, nes jo užduotis – platinti vartojimo technologijas, kurių nešamą gėrį potencialūs vartotojai įvairiose pasaulio vietose vis dar ne visi geba suprasti vienodai.

Bet Žemės – žmonių planetos užkampiai sparčiai nyksta, nes tiesiog akyse tobulėja technologijų skvarba. Šiandien irgi neabejotinai bus aktyvuotas koks milijonas mobiliųjų telefonų, sujungtų su Google paieškos sistema. Prekės tampa dar labiau prieinamos, apsipirkimo procesas – dar sklandesnis ir malonesnis. Ypač svarbu pasiekti, kad pasaulis būtų iš principo nekonfliktiškas. Kautis dėl saviraiškos laisvės ar dėl vertybių yra kiekvieno asmeninis reikalas, tačiau „pagrindinei srovei“ tai nerūpi, nes nerentabilu. O tai, kas nerentabilu, prekių ženklų tikrovėje tiesiog neegzistuoja ir tikėtis kitokios realybės bent apžvelgiamoje ateityje būtų naivu. Aišku, vienas kitas stebuklo besitikintis naivuolis atsiranda, ir tai, be abejo, savaip gražu.

Dienraštyje The New York Times paskelbtame piktame straipsnyje „Banalybė: neskleisk blogio“ (2013-06-03) Assange’as, aptardamas knygą „Naujasis skaitmeninis amžius“, priminė, kad būtent klaidžiodami po karo nuniokotą Irako sostinę autoriai aptarinėjo, kaip vartotojiškos technologijos pagal dominuojantį modelį, kurio kilmė, be abejo, Jungtinės Valstijos, keičia tautas, nesvarbu, ar jos nori to, ar nenori. Ir priminė: Google kadaise atsirado kaip jaunų išsilavinusių žmonių nepriklausomos, doros, nuotaikingos laikysenos ir kultūros išraiška, tačiau, susidūręs su nenumaldomu postindustrinio kapitalizmo determinizmu, galų gale pakluso pasaulio galingųjų, be abejo, ir rinkodaros profesionalų, diktuojamoms taisyklėms. Tačiau toks apibūdinimas daugeliu atžvilgių tinka ir WikiLeaks – kitaip tariant, vėlesnis rinkodaros projektas, iš pradžių irgi rėmęsis idealizmu, kritikuoja tokiais pat pagrindais pradėtą plėtoti ankstesnį verslo planą.

Assange’as didelę reikšmę teikia aktualiajai politikai. Žinant dabartines jo likimo peripetijas, tai suprantama. Vis dėlto vargu ar politikai, net ir galingiausių valstybių, daro kokią nors lemtingą įtaką planetos bendruomenei, kuri energingai atomizuojasi (tą liūdnai patvirtina, pavyzdžiui, scenarijus, drastiškai besiplėtojantis Sirijoje). Internetas jau tiesiog per daug rentabilus, kad nebūtų pertvarkomas į vis sklandžiau veikiančią prekių ženklų sistemą, – jo dinamizmas, jo skvarba naudojama tam, kad tokiais pat prekių ženklais būtų paversta visa tikrovė, kurios vardas Žemė.

Praeitame amžiuje dominavusiam prasminių ženklų nuoseklumui dabartiniame prekių ženklų rojuje gresia visokie nuotykiai. Slavojus Žižekas knygoje „Iš pradžių kaip tragedija, po to kaip farsas“, aptardamas globalaus naratyvo „tik“ funkcionalumą, pateikia tokį pavyzdį: „Neseniai net vienas Vatikano atstovas paskelbė, kad Che Guevaros garbinimą derėtų suprasti kaip žavėjimąsi žmogumi, kuris rizikavo ir paaukojo savo gyvybę dėl kitų gerovės […] Viena Australijos kompanija neseniai prekiavo Cherry Guevara ledais. Reklaminis naratyvas: „Revoliucinė vyšnių kova buvo numalšinta, įviliojus jas tarp dviejų šokolado sluoksnių. Tegyvuoja tos kovos atminimas jūsų burnoje!“ Nuoširdesniam žmogui, dar linkusiam gilintis į reiškinių prigimtį, tokių teiginių gausa sukeltų šizofrenijos priepuolį.

XX amžius atkakliai plėtė (kai kada drastiškai rizikuodamas) turinio ribas, o XXI amžius „tvarko“ turinį pagal konsensuso schemas, kurias siūlo globali kultūra. Antai švenčiant hipsteriško Vudstoko muzikos festivalio 40 metų jubiliejų, per Amerikos televiziją buvo parodyta mėgėjiškai nufilmuota atvira meilės scena rugių lauke. Vienas iš ten parodytų „gėlių vaikų“, maištavusių prieš miesčioniškumą, ilgainiui tapęs respektabiliu verslininku, padavė į teismą ir filmo autorių, ir televizijos kanalą. Komunikacija irgi yra prekė, būtina vengti nerentabilių elementų arba tuos nerentabilius elementus (kas ir kaip, išsiaiškina rinkodara) tinkamai apdoroti. Kairuoliški 1968-ųjų maištai, Vudstokas, nihilistas Emilis Cioranas ir apskritai viskas seniai paversta tinkamomis prekėmis, kad būtų rentabilu. Žižekas yra sugalvojęs sąvoką „kultūrinis kapitalizmas“ – jo sąlygomis niekas nebeperka (ir nebeparduoda) objektų, susijusių su kultūrine ar emocine patirtimi.

Be abejo, reikalams klostantis (juos „klostant“) tokiu būdu, kuriuo siekiama, kad viskas visiems visais atžvilgiais būtų semantiškai patogu, turinio praradimų neįmanoma išvengti. Tikrą meistriškumą demonstruoja viešosios erdvės ekspertai, analitikai, apžvalgininkai. Kai kuriems visuomenės nariams (juk vis dar pasitaiko retrogradų) iškart pasidaro linksma, kai tik perskaito, pavyzdžiui, tokią antraštę: „Neišlaikiusiems brandos egzaminų ekspertai pataria skaityti knygas.“ Arba tokį nurodymą: „Pasak analitikų, pradėjus skęsti jūroje, derėtų šauktis pagalbos.“ Arba tokį patarimą: „Ekspertų teigimu, užsidegus namui, geriausia yra skambinti į priešgaisrinę tarnybą.“ Rinkodara valingai ir metodiškai optimizuoja turinį patogumo labui, nenuostabu, kad net ir skaitomiausiuose (bent jau lietuviškuose) interneto naujienų puslapiuose netrūksta ne tik korektūros, bet ir gramatinių klaidų. Lingvistiniai ar turinio kuriozai gal ir neignoruojami, tačiau projektų turėtojai paprasčiausiai žino: tokio dalyko kaip kuriozas tikrovėje nėra, viskas daroma visu rimtumu, juk kalbame apie eksperto, analitiko, apžvalgininko prekės ženklą, o su tuo nejuokaujama.

Vien pragmatiniais sumetimais situacija logiška ir suprantama. Jei kur nors Londone užsiliepsnotų jūsų kaimyno, išeivio iš Bangladešo ar Pakistano, nuomojamas būstas, galėtumėte europietiško dekadanso dvasia pareikšti, kad tai bjauru ir neskoninga, todėl jūs tame nedalyvausite. Arba patikinti, kad nuomojamų būstų rinka Jungtinės Karalystės sostinėje perpildyta, todėl padegėlis nesunkiai ras kitą butą už konkurencingą kainą. Temperamentingas išeivis iš Pakistano ar Bangladešo tiek už vieną, tiek kitą pareiškimą gal ketintų jus papjauti ir tikriausiai būtų teisus. Be abejo, naivu tikėtis, kad europietis, užsidegus jo nuomojamam būstui, būtinai liks mandagiai korektiškas, ne laiku ir ne vietoje girdėdamas postringavimus apie nekilnojamojo turto rinką, vis dėlto jam veikiausiai pakaks nuovokos ir savitvardos, kad pasirinktų veikimą teisiniame lauke.

Kita vertus, situacijų gali būti įvairių – dalį šio teksto liepos ir rugpjūčio sandūroje rašiau Birštone, išsinuomotame bute, kuris atitiko visus Europos Sąjungoje įprastus viduriniosios klasės būsto standartus. Prekybos centre atsitiktinai susidūriau su buto šeimininke ir po abipusių pašmaikštavimų užsiminiau, kad išvyksiu rytojaus popietę. Ji pasakė užeisianti pasiimti rakto. Pokalbį baigiau sakiniu: puiku, tada ir perduosiu jums visiškai nudrengtą jūsų butą. Jei tą patį nuomininkas būtų pasakęs kokiame nors Vokietijos kurorte, savo rašomo teksto tikriausiai taip ir nebūtų baigęs, mat vis dar dalyvautų klampiame teisiniame ginče dėl klaidinančios informacijos skleidimo.

Pasak šviesaus atminimo filosofo Richardo Rorty, privati yra ironijos erdvė, o viešojoje reiškiamas solidarumas. Šiame kontekste vertėtų prisiminti Facebook savininko Marko Zuckerbergo pastabą, kad šiuolaikiniame pasaulyje privatumas nėra vertybė. Turėdami galvoje, kad šio socialinio tinklo suburta pasaulinė bendruomenė yra trečia pagal dydį po Kinijos ir Indijos (pastarąją gal jau ir aplenkė), paspėliokime, kiek privatumo planetoje dar yra likę. Politikos filosofo Antonio Negri vertinimu, atsiradus šiuolaikinėms globalioms interaktyvioms medijoms, kūrybinis išradingumas liovėsi buvęs individualus, tapo „bendrumų“ dalimi, tad jį privatizuoti, remiantis autoriaus teisėmis, darosi problemiška – čia „nuosavybė yra vagystė“ tiesiogine šio žodžio prasme. Dalyvavimas workshopuose, nesvarbu, kokios jie kilmės, be abejo, prisideda prie to, kad visi geriau suprastų visus.

Be to, globalus kapitalizmas iš prigimties yra multikultūrinis ir tolerantiškas.2 Stambusis kapitalas suinteresuotas globalia darbo rinka bei ranga, tam neabejotinai pritaria ir tie imigrantai, kuriems pavyko prasimušti į „auksinio milijardo“ klubą. Norintys gauti darbą turi būti ne tik sveiki, bet ir įpratę prie disciplinos. Filosofas ir eseistas Jeanas Clodas Milneris konstatavo, kad tie, kurių rankose galia, puikiai žino skirtumą tarp teisės ir leidimo… Teisė, pagal griežtą šios sąvokos apibrėžimą, suteikia galimybę naudotis galia kito galios sąskaita. Leidimas nesumažina galios to, kuris tą leidimą duoda, ir nepadidina galios to, kuris jį gauna. Leidimas tik palengvina gyvenimą, žinoma, tai nėra nereikšminga.

Dabartinė situacija tam tikros (kartais netgi drastiškos) ironijos vis tiek neišvengia, nes kai kas (tikėtina, iš viduriniosios klasės) retsykiais vis dar nustemba ar net suglumsta, tačiau tai tėra nereikšmingi tarpulaikio recidyvai, nes „išmanioji skubos visuomenė“ paiso taisyklių, raginančių be paliovos judėti į priekį. Tai pasaulio daliai, kuri kol kas „neauksinė“, pakaks pusantros ar dviejų generacijų, kad ir ji būtų „paauksuota“. Aišku, galima tarti, kad kitaip nebuvo niekada. Vis dėlto būtent XXI a. pradžioje tokia reikalų padėtis įtvirtinama kaip globali sistema. Gal nuobodoka, užtat patogi.

Iš to, kas čia išdėstyta, akivaizdu, kad teksto pavadinimą vainikuojančio žodžio „rojuje“ semantinė struktūra neturi ir negali turėti nė menkiausios užuominos į ironiją. Egocentriška, brandi ir politiškai korektiška planetos vartotojų bendruomenė rojų praktikuoja visu rimtumu, todėl neprotokolinių atvejų net nešalina, o vien „techniškai“ palieka juos už aktualiojo konteksto ribų. „…Objekto pasipriešinimas, kylantis iš jo dar ne visai užgniaužto, tačiau jau rudimentinio suverenumo, yra suvokiamas kaip neteisingai pasirinktos prekės neadekvatumas, prastumas ar nekokybiškumas.“3 Rinka šį neatitikimą patikimai ištaiso ir netikusias prekes (taigi ir saviraišką) pakeičia kitomis, patobulintomis.

Vis dėlto esama ir grynai techninių aplinkybių. Bent jau vienam transcendentiniam projektui rojaus buvimas neatrodo pakankamai rentabilus, jeigu tie, kurie pretenduoja į jį patekti, neatlieka skaistyklos testo. Keletas pavyzdžių, lyg ir rodančių, kad planetos bendruomenė tikriausiai dar nepasiekė net pusiaukelės į politinio korektiškumo rojų. Kaip visiškas avantiūristas turėjau galimybę šešias savaites reziduoti Londono Colindalo rajone, kuris yra ketvirtoje šio megalopolio zonoje, už kokių 17 kilometrų nuo Sičio, laikytino be priekaištų politiškai korektišku. Baltosios rasės atstovai šiame keistokai suplanuotame daugiabučių mikrorajone yra akivaizdi egzotika – lenkišką alų „Tyskie“ pirkdavau vieno pakistaniečio parduotuvėlėje, o ten kai kada regėdavau visiškai paklaikusius garbaus amžiaus tautiečius, užklystančius nusipirkti degtinės. Kiekvieną kartą apimdavo nuostaba, koks turėjo būti motyvas, kad žmogus, gyvenęs tikriausiai nedideliame provincijos miestelyje ar kaime, belstųsi į svetimos šalies didmiestį, prie kurio papročių niekada nepripras ir jausis akivaizdžiai nelaimingas?

Maistą pirkdavau kito pakistaniečio tikriausiai pagal franšizę valdomame prekybos centre Spar. Nors gyvenau palyginti ekstremaliomis sąlygomis, visada pralinksmėdavau aptikęs (o aptikdavau visada) Indijoje pagamintą dešrą, paženklintą prekės ženklu „Salami“, turinčiu garbingą praeitį. Pagal apibrėžimą privalomas jos ingredientas turėtų būti vytinta mėsa. Šios „Salami“ atitikmeniu, manyčiau, laikytina lietuviška virta „Pusrytinė“ dešra, tiesa, į indiškąją versiją įdedama kokius penkis kartus daugiau prieskonių, net atrodo, kad be jų ten apskritai nelabai ko yra.

Parezidavęs Colindale, turėjau galimybę dalyvauti 36 valandų nuotykyje, kai teko rinktis kelionę namo mikroautobusu, kurį pusantros paros vairavo vienintelis ir nepakeičiamas lietuvis. Laikina keleivių bendruomenė lokalioje mikroautobuso erdvėje pasiskirstė pagal jau patikrintą klasinio susisluoksniavimo principą – gale sukrito „luzeriai“, sėdynėje greta vairuotojo įsitaisė pora „vinerių“, kurie britų kapitalo bendrovėse padarė stalių karjerą, o dabar vyksta į tėvynę trumpų atostogų. Jie kažką gurkšnojo, mėgavosi gyvenimo pilnatve ir dalijosi patirtimi, kaip tinkamai pasinaudoti karjeros teikiamomis galimybėmis, pavyzdžiui, kaip kuo švariau nugremžti varį nuo laidų, nušvilptų iš darbdavio brito, ir kur brangiau tą metalą parduoti.

Pokalbininkai aptarė ne tik tarptautinės darbo rinkos niuansus, bet ir multikultūriškumo praktiką. Reikia pripažinti, britai puikiai sugeba iš įvairiataučių savo samdinių išreikalauti efektyvumo ir kokybės. Staktas montuojantys staliai lietuviai gyrėsi palaukdavę, kol jų kolegos ir konkurentai darbo rinkoje lenkai išeis parūkyti, o tada šių montuojamas staktas lengvai „pakoreguodavo“. Vadybininkas, patikrinęs darbų kokybę, duodavo pylos lenkams už tikslumo stoką. Bosas ta proga nurodydavo, kad lenkai imtų pavyzdį iš lietuvių.

Vienas smalsus darbo žmogus, tarkime, iš Pakistano ar Bangladešo, gyvai domėjosi kolegų iš kitų kraštų tradicijomis ir pasiteiravo lietuvių, kaip jie sveikinasi. Šie maloniai išaiškino, kad „Hello“ lietuviškai yra „Debilas“. Laikydamasis multikultūrinio etiketo, šis nuoširdus žmogus tuo žodžiu ir pasisveikino su lietuvių kilmės darbdaviu. Prisiminus pradžioje pateiktą Mao sentenciją, teksto kompozicija čia lyg ir užsisklendžia.

1     Zygmunt Bauman, Vartojamas gyvenimas, Išvertė Kęstas Kirtiklis ir Giedrė Kadžiulytė, Vilnius: Apostrofa, 2011, p. 169.

2     Ten pat, p. 147.

3     Ten pat, p. 42.

 

Giedra Radvilavičiūtė.
Žiniasklaidos kuriama Lietuva

Spausdinta: „Literatūra ir menas“ 2013 08 30

 

Dešimtąjį kartą vykstančiame Šiaurės vasaros forume pranešimą skaitau pirmąkart. Pradėsiu Benderio fraze iš „Dvylikos kėdžių": „Debiutas, broliai, tai kvazi uno fantazija." Brangakmenių ieškosiu ne kėdėse, tačiau garsiosios knygos ir pranešimo perlai tie patys – tai frazės, citatos, teiginiai, pelnytai virstantys aforizmais. Jie atskleidžia kai kurių žurnalistų ir žiniasklaidos žmonių kompleksus, aroganciją, interesus, subjektyvumą, pras­tą skonį, mąstymą klišėmis ir požiūrį į savo valstybę. Tokia žurnalistika neabejotinai turi grįžtamąjį poveikį – žiniasklaida formuoja ne tik skaitytojų nuomonę, bet ir savimonę.
Egzotinės, liguistos, baugios, protu nepaaiškinamos, nesančios ne tik Europoje, bet nesančios iš viso Lietuvos įvaizdį kuria vien antraštės. Bet apie jas antrojoje, linksmojoje dalyje.

*
Ne sykį stebėjausi kai kurių rašančių lietuvių pomėgiu kritikuoti Lietuvą nuolatos apibendrintai niekinant – ne tik jos prezidentus, viešuosius asmenis, valstybines institucijas, užsienio ir vidaus politiką, bet ir papročius, tikėjimą, kalbos normas, klimatą, kurortus, sporto sirgalius, kulinarinį paveldą, madas, skonį, net ir lietuvių temperamentą. Pretekstu rasti tėvynainių ydą tampa net besąlygiški lietuvių laimėjimai, tokie kaip Rūtos Meilutytės pergalė Londono olimpiadoje. Vienas žurnalistas, užuot pasidžiaugęs sportininkės pergale, rado ta proga savo straipsniui temą – kad lietuviai nemoka tiesiog džiaugtis, taip nejučia tapdamas savo idėjos įkaitu. Net tais atvejais, kai Lietuvos ar lietuvių oponentai akivaizdžiai susimauna, kai kurie mūsų analitikai virtuoziškai sugeba rasti vis tiek Lietuvą sudirbantį aspektą. Štai Lech sirgalių plakato futbolo varžybose Poznanėje iškėlimas ir R. Valatkos 15min.lt pastebėjimas: „Ar Lietuvos žiniasklaida gebėtų panašiu atveju parodyti tokį pat lygį?" O vasališko mąstymo požiūriu – galime leistis niekinami, jei tai išeina mums į naudą – tą straipsnelį visiems siūlyčiau perskaityti visą ir būtinai išversti jį į lenkų kalbą: tai pravers ginamajai Lech sirgalių (ar provokatorių) kalbai teisme, kai jis įvyks.
Antraščių, kuriose kuo nors kaltinama visa Lietuva ar visa Lietuva vaizduojama kaip išskirtinai primityvi ir atsilikusi, spaudoje apstu: „Kodėl vienuolika meksikiečių padaro daugiau nei trisdešimt lietuvių"; „(...) Lietuvos moterys labai kompleksuotos"; „Taip, užsienietis tikrai geriau už vietinį"; „Vaikų mušimas kaip nacionalinis paveldas"; „Kuo daugiau emigrantų, tuo pilnesni užsienio kalėjimai"; „Pasaulis jau laiko vaiką žmogumi, Lietuva dar ne"; „Baltijos tigras ar pasiutligės kamuojamas katinas?"; „Nacionaliniai lietuvio bruožai –­ atsakomybės ir liberalizmo trūkumas"; „Lietuviams trūksta kosmopolitizmo ir nacionalizmo"; „Didžiausi Lietuvos katalikai, mušantys savo vaikus ir moteris?"; „Vis dar taukų ir bulvių šalis"; „Kodėl Lietuvai niekas nenupirko laimingo bilieto?"; (...) esame kažkokie skarabiejai, kočiojantys mėšlo kamuoliukus" ir pan. Tai, kad žurnalistai jaučiasi gilioje provincijoje, liudija iš pirmo žvilgsnio neutralios antraštės, tokios kaip ši: „Tokio prabangaus laivo Klaipėda dar nematė." Nekompleksuoto piliečio antraštė turėjo būti: „Į Klaipėdą atplaukė ypač prabangus laivas."
Prieš Lietuvą, sprendžiant iš antraščių, nusistačiusios net gamtos jėgos, nors gyvename Dievo užantyje, nepatirdami stichinių nelaimių, kurios, deja, jau ištinka kaimynines valstybes. Frazę, kad pavasaris mus nudžiugins dar negreit, kaip naujieną, galite rasti iš eilės keletą metų, kaip ir kitą – kad žiema kelininkus užklupo nepasirengusius. Na, pastaroji jau tapo anekdotu. Bjurstant orui, iš žiniasklaidos galima susidaryti vaizdą, kad du ar tris kartus per metus kylantis rūkas sukelia kruvinas avarijas, plikledžiu vaikšto luošiais tampantys miestelėnai, kurie traumatologiniuose skyriuose paliekami likimo valiai, o pirmosios šalnos pražudo didžiąją dalį derliaus. Štai kaip spaudoje aprašomas Šilutės potvynis: „(...) pirmieji vandens liežuviai trečiadienio vakarą pasiekė kelio Šilutė–Rusnė atkarpą septintajame kilometre." Kita žinutė apie rugpjūčio 8-osios karščius: „Kada gelbėjimasis nuo beprotiško karščio baigiasi pūsleline, moteriškomis ligomis ir net mirtimi."
Lietuvos įvaizdis žiniasklaidoje dažnai panašus į Europos bendrijos dugną, todėl lietuvių, pagyvenusių keletą metų svetur, apsisprendimas grįžti į tėvynę spaudoje ne kartą tapo dėmesio verta tema. lrytas.lt publikacija: „Kaip garsūs žmonės svetur iš naujo pamilo Lietuvą." Joje aptariamas E. Tombak, S. Uždavinio, B. Nicholson ir kitų garsių žmonių grįžimas į Lietuvą po keleto metų gyvenimo klestinčiose Vakarų šalyse, tarsi jų išvažiavimas ten būtų buvusi tremtis. Panašūs pasiryžėliai vadinami drąsuoliais, o apsisprendimas gyventi čia įvardijamas kaip aukojimasis. Lina Žigelytė (delfi.lt): „Emigracija: ar verta aukotis dėl galimybės išgyventi Lietuvoje." Sigita Purytė „Patogų gyvenimą Londone lietuvė iškeitė į mėgstamą darbą Lietuvoje" (lrytas.lt): „Nenorėjau būti samdoma, – kalbėjo drąsuolė" (kursyvas – G. R.). „Nekolchozinei" sąmonei nei išvažiavimas gyventi į kitą civilizuotą šalį, nei grįžimas atgal XXI a. neturėtų būti temos vertas įvykis.
Apie antraštėse užkoduotą vertinimą, kai jo neturi būti, galima parašyti mokomąją priemonę jauniems, dar manantiems, kad jie nešoks pagal darbdavio dūdelę, žurnalistams. Pateiksiu du pavyzdžius iš lrytas.lt apie šiurkščiai ir neelegantiškai formuojamą Dalios Grybauskaitės įvaizdį: „Karatistės vadovaujamoje šalyje moterys nesijaučia saugios"; „Persirengėlius D. Grybauskaitė vaišino ne savo keptais blynais." Na, formuodami itin neigiamą nuomonę apie prezidentę Lietuvos rytas ir lrytas.lt ne tik per Užgavėnes mus vaišina išskirtinai savo keptais blynais. Kai neapykanta užtemdo akis, prarandamas ne tik nuoseklumas, bet ir logika. Štai 2010 m. pavasarį po prezidento rinkimų R. Valatka klausė: „D. Grybauskaitė – paskutinis V. Landsbergio projektas?", o vėliau uoliai (jau 15min.lt) kasė raudonas „partorgės" šaknis. Būtų prasminga apsispręsti, kas ir kokiomis progomis pas mus tampa raganų medžiotojais... Artėjant prezidento rinkimams, manau, vardan tos Lietuvos susipainiojusių savo pažiūrose ir vertinimuose daugės, traukiant kortas žaidimui „nuo Polikarpo iki poligrafo".
Spaudoje ne kartą rašyta apie ypatingą lietuvių pavydą, ar dar blogiau – piktdžiugą, nesutinkamą kitose pasaulio tautose, kai kaimynas patiria nelaimę. XIX a. nelaimės simbolis būdavo padegtas tvartas, o XXI a. – didesnės nei 345,2 tūkst. litų santaupos „Snore". Tačiau artimojoje aplinkoje, ištikus nesėkmei, per savo gyvenimą nesutikau nė vieno tokio lietuvio. Manau, kad pyktis, pavydas, kerštingumas, savirealizacijos trūkumas dažniausiai supa tuos, kurie to nestokoja patys.
Štai Eglė Digrytė (delfi.lt) rašo: „Yra dvi Lietuvos – pagiežingų internautų ir jautrių geradarių." Atsiliepimus rašo pykčio pritvinkę skaitytojai, aptarinėdami straipsnius apie šaunuolius?.. Abejodama tokia ne pirmą kartą reiškiama nuostata esu paanalizavusi internautų atsiliepimus šalia kai kurių autorių straipsnių atidžiau. Padariau paprastą atradimą – daugiausia piktų, įžeidžiamų, nekultūringų atsiliepimų yra šalia tų straipsnių, kurių autoriai apverčia žmonėms rūpimą problemą pamušalu į viršų – provokavimo, dėmesio atkreipimo, o ne tiesos ieškojimo ar problemos sprendimo tikslais, kurių siekis – ne informuoti, bet žeisti, šokiruoti, niekinti bei žeminti. Ir atvirkščiai – šalia tų straipsnių, kuriuose be provokacijų, saldaus iliustratyvumo, propagandinių štrichų bei demagogijos aprašomi žmonių gyvenimai, džiaugsmai, ligos ar rūpesčiai, nemandagių ad hominem atsiliepimų rasite mažumą. Apibendrinanti mano išvada tokia – autorius yra savo internautų kalvis. Straipsnio a) intencija ir b) tonas lemia, ar internautai bus jautrūs geradariai, ar pagiežingi. Todėl prieš charakterizuojant daugumą lietuvių kaip psichinius ligonius, vertėtų žvilgterti į veidrodį. Stengiuosi remtis tekstais, tai vėl pateiksiu pavyzdžių.
Rašytojas Sigitas Parulskis lrytas.lt straipsnelyje „Su mėšlo maišeliu per Lietuvą" rašo: „Geriau įsižiūrėjęs į kakojančio labradoro snukį, gali nesunkiai įsitikinti, jog jis labai primena Lietuvos valstybę." Internautas Ir dar: „Parulskio „kūrybą" patariu skaityti tiems, kam užkietėję viduriai." Kitas šiemet tolerancijos medaliu apdovanoto autoriaus straipsnis (ten pat) „Kodėl mes taip nepakenčiamai sukame į kairę?": „Pastaruoju metu TV dažnai rodo keistą reklamą – populiari aktorė Larisa K. įkalbinėja žiūrovus valgyti jogurtą. Aš, be abejo, nenusiteikęs prieš putlias moteris, bet, velniai griebtų, žiūrint šį klipą, kyla vienintelė asociacija: jeigu ėsi tą sumautą jogurtą, ir pats būsi toks. O juk aktorė atrodo kaip Šreko pripūsta varlė." Internautas 189: parulski „pats esi baisus kaip mano gyvenimas. Aš tave mačiau girtą ir apsimyžusį senamiestyje, gaila, kad fotiko neturėjau." Nida Vasiliauskaitė Justino Marcinkevičiaus eilėraščio, kartu ir dainos, kuri daugeliui lietuvių buvo neanalizuotinas prisikėlimo simbolis, klaustrofobinėje analizėje „Neuždaryk manęs, Tėvyne" delfi.lt rašo: „(...) žodžiai „kaip giesmę gerklėje" priklauso ne Tėvynei, žmogui, ir šitas žmogus mąsto tikrai įdomiai: jis suicidiškai prašo mirties Tėvynėje, tačiau tuo pačiu šito „nemato" (...) ir mano, kad prašo gyvenimo (...)." Internautas Filosofas Nedauskis: „Mano batai buvo trys, Du nupy-dino Kazys, Vienas liko-zajabys." Na, Naujoji kairė ar besiveržiantys pro atviras duris kai kurie (apmokomi ir apmokami) homoseksualų aktyvistai ir jiems iš geraširdiško naivumo prijaučiantieji laisvamaniai neseniai pademonstravo, kad perkeltines prasmes supranta tiesmukai, kai nepasidrovėjo ateiti į privatų Vilniaus mero kiemą (A. Zuokui pasakius, kad jei konfliktas bus išspręstas, tai jis kviečiąs Baltic Pride dalyvius prie savo namo). Merui su aktyvistais reikėtų elgtis atsargiau. Nes ką žinai, kas būtų buvę, jei meras būtų pasakęs – „eitynių parado Gedimino prospekte nebus, duodu kepurę priš...". Marija Aušrinė Pavilionienė „Lenkų vyrukų dovanėlė Lietuvos moterims": „Lietuva neišnyks, tačiau jos tarptautinį įvaizdį menkina žmonių neraštingumas ir tamsumas, kritiško mąstymo stoka, visuomenės pažangos neigimas ir fanatizmas, kurie yra didžiausia grėsmė valstybei." Internautas: „Išimkit jos nuotrauką." Juozas Statkevičius „Žmogaus teises suprantame tik tiek, kiek jos naudingos mums": „Esame pikti, išgąsdinti, pavydūs ir savanaudiški iki begalybės. O priežastis – tamsumas." Krc: „Pastatyk Sibiro vidury, tai karaliumi pataptų."
Autorių, kurie komentaro sulaukia tik kaip asmeninio bjauraus keršto, straipsnio tema dažnai būna visa apimanti Lietuvos, žmonių mentaliteto kritika su iš anksto nuspėjama nuostata arba niekinantis kalbėjimo tonas, rašantįjį su paskutinio žodžio teise paliekantis už „purvinų realijų".
Bandydama suvokti entuziazmo menkinti Lietuvą ir lietuvius priežastis, pabandžiau netiksliai apsibrėžti nuolat ir kryptingai apie tai rašančiųjų portretą. Paprastai jie yra: 1. Išsilavinę, kartais net talentingi, neseni žmonės, tačiau vis dėlto kompleksuota posovietukų karta, kuriems (dažnai miesčioniškai suvokiama) gerovė tebegali tarpti tik kitur. Atsidurti kitapus geležinės uždangos buvo vienintelis jų tikslas. Tačiau nuskridę į Vakarus pirmu lėktuvu 1991-aisiais jie jau netapo tais lietuviais, kurios atstovai dabar migruoja po pasaulį, mokėdami mažiausiai dvi užsienio kalbas, nejausdami kaip kupros sovietmečio palikto rando. Lietuvos sienų peržengimas į Londono, Oslo, Kopenhagos universitetus, NATO ar ES institucijas Briuselyje, Strasbūre ar Liuksemburge, pietavimas Neapolio restorane, slidinėjimas Aust­rijos kurorte šiai kartai jau nebeatrodo savaiminė vertybė ir tėvynėje likusiems „provincialams" lyginamuoju edukaciniu principu aprašytinas įvykis. 2. Dažnai tai būna žmonės, ilgai gyvenę ar pusiau gyvenantys ne Lietuvoje ir pirmiausia dėl savikompensacinio mechanizmo (praradus-pasiaukojus-neatradus) ar visavertės intelektinės raiškos stygiaus svetur išsiliejantys čionykštėje spaudoje ir kaip temą sukritikuoti Lietuvą pasitelkiantys dažnai niekuo neįsidėmėtiną gyvenimo kitoje valstybėje patirtį it savaiminį laimėjimą, o tos valstybės tvarką ir įstatymus cituojantys kaip be išlygų sektinus. 3. „Kaimiečiai", kuriems kito niekinimu reikia patvirtinti savivertę. Šį žavingą tipą savo romane yra aprašęs Petras Cvirka. Šiuolaikiniai Frankai Krukai tebeneša į Lietuvą žodį „šiur", įsivaizduodami, kad tai – Oksfordo žodynas. Tokie žmonės paprastai neturi savikritikos. Savikritiką jie laiko lietuvišku mazochizmu, kritiką – pavydu, dažnai irgi lietuvišku, specifiniu (žodį ypatingas jie paprastai jau būna pamiršę). Šio tipo žmonės, rašydami apie Lietuvą, paprastai išvardija savo laimėjimus pasaulio ar bent Europos mastu (jei tokių yra) ir santykį su Lietuva suvokia kaip šviečiamąjį ar labdaringą. Pokalbiuose su jais po kelių sakinių gali išgirsti reikšmines frazes: „ko norėti, čia gi Marijos žemė"; „mums dar toli iki civilizuotos visuomenės"; „jei tai būtų pasakyta Japonijos parlamente..." ir pan. Tokius tipus labai tiksliai įvardijo A. Užkalnis: „Varguolis pasijunta vertingas, ką nors žinomo aptaškęs savo paniekos srutomis." (Tikriausiai manydami, kad ši charakteristika tinka ir pačiam A. Užkalniui, jo nebepageidauja kai kurie žinomi restoranai.) 4. Tai žmonės, instinktyviai visada bet kokiais laikais besišliejantys prie centro, kuris retai sutampa su maža, neįtakinga šalimi. Knygų centras jiems yra kur nors Niujorko knygyne, bet jie paprastai nebūna net pavartę knygų Šiuolaikinio meno centro ar Viešojoje žydų bibliotekose, nutolusiose nuo jų namų per kelis šimtus metrų. Medituoti, pajusti laiką jie gali Rytuose, bet ne Rytų Lietuvoj. Dirbdami valstybinėse institucijose jie savo postą suvokia kaip pirmąjį karjeros laiptelį išvykstant atstovauti (vos neparašiau atostogauti...) Lietuvai į „tikrosios" Europos miestus. Savivertę jie suvokia kaip buvimą šalia galios, žvaigždžių, pasaulinio masto reikšmės įvykių ir net lietuviškus šaltibarščius jie norėtų paversti į gaspačą. Nes šaltibarščiai jiems atrodo vėmalų spalvos, o gaspačas primena ne kraują, bet kvapnius Andalūzijos pomidorus. Tokie žmonės, norėdami jaustis saugiai ir komfortabiliai, neretai tampa kokios nors politiškai korektiškos galios ideologijos kempinėmis, o norėdami būti reikšmingi –­ jos vėliavomis. Lietuva jiems buvo, yra ir bus atsilikusi visada, amžinai. Tačiau šie žmonės paprastai mielai priima atsilikusios, homofobiškos, nemodernios, neeuropietiškos tėvynės apdovanojimus, pagarbos pareiškimus ir stipendijas.
Bet kokios galios aspektu Lietuva, žinoma, yra pelė. Modernių laikų istorija mūsų šaliai suteikė labai nedaug progų pabūti milžine. Tačiau ir tas progas kai kurie Lietuvos kritikai, pasilavinę Paryžiuje, pasidarbavę Briuselyje, o vėliau Maskvoje, įvardija kaip laiką, kai savi šaudė į savus.
Visi tokie asmenys, be abejo, yra Lietuvos patriotai, nes su Lietuva jie susiję nepertraukiamais ryšiais. Išnaudodami gyvenimo ir buvimo svetur patirtį jie psichologiškai, dažnai ir profesiniu požiūriu, dažniausiai realizuojasi ne kur kitur, o „beviltiškai atsilikusioje" Lietuvoje ir jautriai reaguoja į (ne)pripažinimą kaip tik joje. Panašiai prie kalėjimo vartų mindžikuoja kalinys, nesugebėdamas pasijusti laisvu. Atrodytų, logiškiau būtų atsiriboti nuo kultūros, literatūros, politikos, ekonomikos ir žmonių, apie kuriuos nuolat norisi atsiliepti su skepsiu, na, atsitolinti nuo to visko kaip nuo tamsybės. Tai leistų pasijusti pasaulio piliečiais, kaip kokiam S. T. Kondrotui, kuris fotografuoja merginas, deimantus ir slyvas Kalifornijoje, San Franciską pažįsta geriau nei vaikystės Seredžių ir, kaip sako tauta, vargo nemato.

Psichologiškai paaiškinti Lietuvos menkinimo aistrą galima įvairiai. Tačiau, matyt, Lietuvos išskirtinio atsilikimo analizė autorius tarsi kilsteli virš „runkelių lauko" automatiškai liudydama aukštesnę jų tapatybę. Skaudžiausia, kad tai vyksta naudojantis itin jautriomis temomis. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai, diskurse aiškiai besilaikantys pozicijos „aš", ir neatgailaujantys dėl per Antrąjį pasaulinį karą vykusio holokausto lietuviai – tarsi išskiria save iš kolektyvinės kaltės dalyvių jokia prasme negelbėję nė vieno žydo. Holokausto tema jiems tampa privalomu „pažangumo" dėmeniu kalboje, mažai ką bendra turinčiu su vykusia tradedija ar asmenine atgaila. O kolektyvinė kaltė nuo sąžinės ir bausmės yra taip toli, kaip diplomato portfelis nuo žydo kapo.

Vienas išminčius sake: „Nesvarbu, apie ką mes kalbėtume, mes tepasakome, kas esame." Pateiksiu dvi citatas, iliustruojančias lankstų požiūrį į Lietuvą, į Lietuvą tame pačiame amžiuje. „Ketolis" žurnalistas A. Užkalnis: „Prie Kremonos katedros yra aukščiausias viduramžių statinys Italijoje, beprotiškai aukšta varpinė, pradėta statyti XIII amžiuje, kai mūsų Vilniuje barzdoti lietuviai dar tik stumbrus medžiojo ir medinius dievukus garbino, kailiais apsigobę." Europarlamentaras V. Landsbergis: „Lietuva karalių turėjo tada, kai Amerikos, kaip valstybės, dar nebuvo."

*
Ir dabar pereisiu prie kitos pranešimo, kurio pavadinimas galėjo būti Skaitau, vadinas – gyvenu, bet nežinia kur, dalies. Pradėsiu nuo internauto, nežinau, kas jis yra, sutrumpintų pamąstymų apie Lietuvą, kurie parašyti su užkrečiamu sąmoju ir nepaprastu pastabumu klišėms. Tokį pamfletą, duodu kepurę priš..., sėkmingai parašyčiau apie visas šalis, kuriose ilgėliau gyvenau.
„(...) tik pas mus krepšininkai būna mažučiai, o tenisininkai – berankiai... nes čia per metus nuperkama 2000 beisbolo lazdų ir tik dvi beisbolo pirštinės... nes tik mes sugebame uždirbti 600 Lt/mėn. ir už butą sumokėti 800 Lt... nes lietuviai yra vienintelė tauta pasaulyje, dirbantys užsienyje, o atostogaujantys savo šalyje... nes važiuodami didžiausiu leistinu greičiu jūs stabdote eismą... nes pradinukų kuprinės sveria daugiau nei patys mokiniai. ...nes Lietuva yra antra šalis pagal korupciją tik dėl to, kad davė kyšį, kad nebūtų pirma. ...nes atos­togos Palangoje kainuoja brangiau nei Turkijoje. ...nes Lietuvos kelininkus žiema kasmet užklumpa netikėtai! (...) nes alus čia pigesnis už duoną. ...nes kaliniai Lietuvoje maitinami geriau nei mokiniai...nes tik Lietuvoje penkiolika metų iš eilės per Kalėdas rodomas tas pats filmas „Vienas namuose". ...nes tik Lietuvoje galima įsigyti telefoną už 1 litą, kalbėtis už 0 centų per minutę ir mėnesio gale gauti triženklę sąskaitą. ...nes jei kas šypsosi minioje, iškart žinote – tai užsienietis. ...nes Lietuvoje kainos prieinamos (prieini, pasižiūri ir nueini) ...nes statistinis Lietuvos vyras pensinio amžiaus sulaukia tik po savo mirties. ...nes mes turime didingą praeitį, gėdingą dabartį ir miglotą ateitį."

Ir pridedu nuo savęs: ir tik mūsų, poetų tautos, žurnalistų žiniasklaidos antraštės skirtos ne informuoti, bet gąsdinti, minti mįsles bei stulbinti, realų įvykį paverčiant lingvistiniu, o Lietuvą – košmaru.
Parinktas antraštes suskirsčiau grupėmis, specialiai nežymėdama straipsnių ir žinučių šaltinių.

Metaforos, laidojančios informaciją

Socialinės paramos gavėjus ketinama sijoti per rėtį; Žvėrys tuština vairuotojų kišenes; Pirmoji Konstitucija ir lemtinga kruša; Galandamas kirvis vėjo jėgainėms; Ant priekalo paguldytas Z. V. tikisi minkšto Seimo kūjo; Rusijos kuro vežėjai užkišo šešėlinės ekonomikos arterijas; Lietuva ir Italija sutarė, kaip trauks seną rakštį; Giltinė transporto verslą aplanko dažniausiai; Vilniaus centre veši pavojingi „užsieniečiai" (čia apie Sosnovskio barščius, jei kas nesuprato...).

Rimuotos antraštės

Rūkas kelyje – automobilis griovyje; Trūkt už vadžių, vėl iš pradžių: Seimas mėgina persvarstyti vakarykštį sprendimą dėl KT išvados.

Žinomų pavadinimų tiražavimas

Nacionaliniai grybavimo ypatumai; Nacionaliniai šernažmogių grybavimo ypatumai; Nacionaliniai gyvenimo šventimo ypatumai; Nacionaliniai balsavimo ypatumai; Nacionaliniai elito ypatumai; Nacionaliniai plaučių ypatumai; Plačiai atmerktos STT akys; Drausti negalima leisti; Nepakeliama laimės lengvybė; Toji nepakeliama diktatorių „lengvybė"; Vairavimo mokyklų nykimo metas.
Ypatingą vietą mūsų, buvusių pagonių, jausenoje užima gamta, agrarinė kultūra. Personifikacija visada buvo viena mėgstamiausių lietuvių poetų figūrų. Personifikacija, kaip žinome dar iš mokyklos laikų, yra žmogui būdingų savybių priskyrimas gyvūnams, augalams, negyviems daiktams, gamtos reiškiniams, metų laikams ir pan. Agrarinė, ne urbanistinė kultūra tebeatsispindi ir XXI a. žurnalistikoje: „...Pareigūnai į namus įsiveržė tik pirmiems gaidžiams pragydus"; „Lėta kaip apatinė girnapusė lietuviška Temidė. Kas kaltas?"; „STT toliau šienauja Vilniaus savivaldybėje."

Taigi, personifikacijos

Augalų sėklos klausosi dirvos; Gamta pradėjo žaibų sezoną; Baltijos jūra sugrąžino garsaus buriuotojo G. Mincės kūną (įrašę į google.com paieškos sistemą žodžius upė, Nemunas, jūra ir atidavė, ant kompiuterio stalo gausite bent keletą skenduolių); Šios savaitės dangus priklausys debesims; Ugniagesiai perspėja: netvirtas ledas grasina mirtimi; Mirties kirtis nuskynė gimnazistės šypseną.

Klišės
J. Valančiūnas jau matuojasi „Raptors" marškinėlius; Tomislavas Pekas vėl matuojasi „Žalgirio" marškinėlius (ir t. t.); Klaipėdoje – darbuotojų iš Olandijos desantas; Klaipėdos daugiabučių kiemuose –­­ kontrolierių desantas (ir t. t.); Miranda Kerr –­ dangiškų formų savininkė; Gundančių formų savininkė apvalumus pridengė vien seksualiais apatiniais (ir t. t.); L. Kleizai draugiją palaikanti gražuolė varsto pedagoginio universiteto duris; Verslininkė L. Šurkutė varsto teismų duris; N. Venckienės rėmėjai varsto teismų duris (ir t. t.); V. Gedvilas auginasi raumenis; Seimas rodo savo raumenis (ir t. t.).

Taip vaizdinga, kad nesuvokiama

Lietuvos lakštingalas suryja pietiečiai; Politikų nors vežimu vežk, o grybų reta; Šviesiaplaukis velnias pašiurpino ramią šalį; Auksinė karta viesulu nušlavė visą pasaulį; Kaune balandžių plunksnas kedeno mafijos pirštai; Ant bangos. Kontrastingos rankovės.

Apie nelaimes ir nusikaltimus –­ smagiai

Dvi nepilnametes žaginęs ir prievartavęs kaišiadorietis merginų nematys 8 metus; Medikai išreiškė paramą nelegaliais gimdymais įtariamai kolegei; Pensininkas vienąkart nuo ugnies nepabėgo; Dideliu greičiu skriejusio senolio kelionę į ligoninę sustabdė medis; Vyras taikliai metė mažametei į galvą elektrinį pjūklą; Surasta nužudytojo telšiškio galva – ji užkasta Plungės rajone; Teksase veteranų paradą ištaškė traukinys.

Na, o dabar, mieli klausytojai, pabaigoje 200 sekundžių žinių apie Lietuvą ir pasaulį trumpai

Lietuvos įvykiai

Ant stogo dirbę kaliniai kiša koją viceministrui; A. Butkevičius matuojasi premjero kėdę, V. Uspaskichas dairosi ministro portfelio; Užgautos prezidentės ambicijos išspjovė pagarbos pelenų debesėlį; Prieš puldamas į glėbį V. Uspaskichui, R. Paksas pasitarė su žmona.

Žinios iš regionų

Žemaičių Naumiestis: buvę maldos ir pasilinksminimo namai laukia žmonių aukų; Jurbarko gyventojai neatsigina kiaulių komplekso smarvės, savininkas jaučiasi tapęs atpirkimo ožiu; Tik kantrybė ir laikas duos grąžą iš mėsinės galvijininkystės.

Švietimas
Studentės išpuolis išryškino studijų ydas.

Medicina
Pedofilus išduoda smegenų skenavimas.

Nusikaltimai ir nelaimės

Pagal navigacijos parodymus vairavusi moteris paskandino savo sutuoktinį; Meksikoje nužudyta grožio karalienė automatu šaudė į kariškius; Vilniuje rasti du lavonai, Kaune – negyvas britas.

Užsienio naujienos

Putinas pažadėjo vadovauti šaliai iki logiškos pabaigos; Globalizmo dalgis pakliuvo ant akmens?: Baltijos šalims Briuselis pasiūlė trupinių; Atsisveikinimui su popiežiumi dislokuojami snaiperiai.

Stilius
Boluojantys krūtų speneliai – raudonojo kilimo pažibos; Įspūdingo biusto savininkė K. Augulytė savo kūno grožiu prilygo tobulybei; Nesišvaistykite romantinių santykių demonstravimu darbo vietoje.

Sporto naujienos

50 tūkstančių eurų dalybose dalyvaus ir du Lietuvos penkiakovininkai; Lietuvos krepšinio rinktinės kandidatai: pyst – ir tu jau geidžiamiausias!; R. Javtokas: „Tikiu, kad Europos čempionate mūsų kiaušai netilps į šortus"; Plaukdamas Šveicarijos ežeru V. Urbonas deklamuos Maironio eiles.

Orai
Gatvių darbininkams atgaiva per kaitrą – tik vamzdžiuose.

Skelbimai. Parduoda

Laiko duris. Su staktomis (naudotos, pušinės, 300 Lt).

 

Emilija Visockaitė.
Privatus kultūros seksualumas

Literatūra ir menas

briedis girioje ir
pitonas džiunglėse
kiekvienas savaip
pabrėžia savąjį
seksualumą
A. Spraunius „... pabrėžia savo seksualumą"

 

„Šiaurės vasara" mano galvoje yra gobiama tam tikros romantiškos auros. Iš savo (tuo metu vienuoliktokės) pirmojo 2005-ųjų forumo esu išsaugojusi mažutį žemėlapį, kurį pasitelkęs naktį iš Jurbarko klystkelių mus ryžtingai išvedė Donatas Petrošius. Ką tik išleidęs savo PK (kurią, grįžusi į Vilnių, iškilmingai ėjau pirkti), staigios šlovės aplankytas Donatas forume skaitė ir poeziją, ir pranešimą. Mane pavergė tai, kaip baisingai jis jaudinosi: beskaitant jam už nugaros kūrenosi tikra pragaro ugnis (židinys), į kurią jis vis graudžiai gręžiojosi, be paliovos vandeniu vilgydamas džiūstančią gerklę.
Šiemet nei pirmosios, nei dešimtosios poetinės meilės nebekamavo, bet taip jau sutapo, kad didžiausią įspūdį paliko kitas nervingas autorius – Arūnas Spraunius, kurio nesuvaldoma greitakalbė išvedė iš proto vertėjas. Jo nuoširdžiame ir aktualiame pranešime kalbėta apie politinį korektiškumą – saviraiškos standartą, sukurtą kuo efektyviau bendrauti vartotojams. Politkorektiškumo rojus yra nekonfliktiška prekių ženklų tikrovė, kurioje komunikacija išvalyta nuo bet kokio nerentabilumo. Labiausiai apsidžiaugiau išgirdusi, kad „wikileaks tėra pletkai" ir ironišką mintį, kad „visokiausi workshopai yra skirti tam, kad visi visus geriau suprastų, saviraiška tobulėtų ir būtų kuo efektyvesnė".
Laisvės rašyti ir politkorektiškumo nesuderinamumas įvairiais aspektais pasirodė ir kituose pranešimuose. Pavyzdingai sklandžiai laisvės sąvoką LR Konstitucijoje ir jos funkcionavimą praktikoje analizavo filosofas Virginijus Gustas. Rolandas Rastauskas pasakojo apie O. Pamuką ir literatūrinius-politinius tabu (lietuviai žydšaudžiai, armėnų genocidas). Anot jo, poetas turįs „tverti tarp gėdos ir tylėjimo", o „pagarba kitų teisėms negali apriboti mūsų minties laisvės". Teiginį, kad be žodžio laisvės nesuprastume savo tamsiųjų pusių, pratęsė Laimantas Jonušys, aptaręs antiherojus kaip galimas autoriaus kaukes. Per diskusiją Giedra Radvilavičiūtė, nežinia, ar taikydama tai sau, sakė, kad nutuokdamas šį tą apie autorių, geriau supranti tekstą. L. Jonušys atsakė semiotiškai: tekstas yra tobulas daiktas savyje, žinios apie autorių verčia skaityti tik vienu „teisingu" būdu, apriboja skaitymo laisvę, kūrinio daugiareikšmiškumą.

Apie literatūrinių tabu griovimą kur kas labiau eksplikuotai kalbėjo Eglė Kačkutė, savo monografijoje ir pranešime nagrinėjusi seksualinį smurtą ir smurtinį seksą prancūzų ir anglų moterų romanuose. XX a. paskutiniame dešimtmetyje, inspiruotos S. de Beauvoir veikalo „Antroji lytis" ar H. Cixous „rašymo savo kūnu" manifesto, rašytojos ėmėsi drastiškų temų, anot literatūrologės, siekdamos ne šokiruoti, o kovoti su patriarchaliniais stereotipais, teigti „moters teisę į iškrypėliškumą", įžodinti moters egzistenciją. Vis dėlto atrodė, kad kai kurie klausytojai liko ganėtinai šokiruoti: lietuviams apskritai sunku įsivaizduoti, kas tai per knygos ir koks jų meninis lygis. Su nerimu klausta: jei geros literatūros standartą primetė vyrai, tai ar moterų kūrybos atveju keičiasi geros literatūros sąvoka.

Įtikinamesnį maištingos moters portretą nupiešė Laima Kreivytė, pasakojusi apie daugeliui atradimu tapusią tapytoją Mariją Teresę Rožanskaitę, lietuviškąją Fridą Kahlo. Įvairiapusė menininkė sovietmečiu moderniai traktavo religinius įvaizdžius, pasitelkė mokslo, medicinos žinias. Savotiška Ezopo kalba jai padėjo „rodyti neparodant". Jūratę Baranovą sužavėjo dailininkės „delioziškumas", mane –­ ertmės paveiksluose, kuriose matomos medinės rėmo konstrukcijos.
Kinui buvo skirti du studentiški pranešimai. Justina Slėnytė kalbėjo apie geopolitinius vaizdinius lietuvių filmuose „Vilniaus getas", „Kai apkabinsiu tave" ir „Tadas Blinda. Pradžia". Anot J. Slėnytės, supratęs vidinius šalies identitetus, suprasi šalies užsienio politiką, o tuos „vidinius identitetus" galima rekonstruoti kad ir iš filmų. Vis dėlto liko neaišku, kodėl turėtume tikėti būtent šiais filmais, sukurtais turint skirtingų tikslų ir sulaukusius skirtingų reakcijų. Otilija Kerbelytė lygino V. Nabokovo „Lolitą" su S. Kubricko „Lolita". Nustebau, kad nė karto nenuskambėjo žodis „intertekstualumas" ir apskritai nebuvo bent kiek apmąstyta „ekranizacijos" sąvoka. Labiausiai pradžiugino komiškos filmo ištraukos.
Praktinę meninę dalį sudarė savos ir mėgstamos svetimos kūrybos skaitymai, kurie įgijo kiek kafkiškų atspalvių dėl moderatorės Agnės Žagrakalytės rimtu tonu skaitytos vikipedinės informacijos apie autorius. Tačiau ištrauka iš būsimo jos romano „Eigulio duktė" mano reitinge konkuravo su A. Sprauniaus higieniniais eilėraščiais. Iš dviejų užsienio viešnių, dėl kurių išsijuosusios dirbo dvi vertėjos, skaitytų fragmentų, kaip paprastai, didžiausią įspūdį paliko senoviškas jų kalbų grožis: islandė pasakojo apie mitus, švedė –­ apie A. Ginsbergą ir W. Burroughsą (ne, įdomiam tekstui nepakanka paminėti šias pavardes).
Puikus sumanymas buvo forumo dalyvių Jūratės Stauskaitės ir Aliaus Balbieriaus parodos. Ir, žinoma, RoRa džiazinis ekspromtas, dedikuotas šviežutėlei Kęstučio Navako meilės laiškų ir eilėraščių knygai „Lorelei". Gaila, kad su muzika forume eksperimentuojama retai: vėl skambėjo Kęstučio Vaiginio saksofonas, nors ir profesionalus, bet gana oficialus ir tinkantis bet kur. Mano ausis labiau malonino išradingi Dmitrijaus Golovanovo klavišiniai.
Prancūzų kalbos atašė Lucas Aubry, gerokai idealizuodamas, pasakojo, ką apie medžio ir žmogaus ryšį suprato viešėdamas Lietuvoje. Medis nemaištauja, kantriai priima aplinką tokią, kokia yra. Egzistavimo malonumą jis išreiškia lapų šlamėjimu. Medis yra stipresnis žmogaus brolis, su kuriuo mus sieja vertikalumas. Nemažai kalbėta apie Antaną Mončį, kurio medžio skulptūrų dėka prancūzas sakėsi naujai perskaitęs „Anykščių šilelį". Susidarė įspūdis, kad diplomato įsivaizdavimu, lietuviai nežino, kas yra elektrinis pjūklas ir medžius vien ilgesingai glosto.
Gamtą forumo metu buvo galima patirti leidžiantis į didžiąsias smegduobes, maudantis Širvėnos ežere, po žvaigždėtu dangum siūbuojant pagal „žemdirbių himną" – Selo „Aš laukiu lietaus", ar skaidrų šeštadienio rytą apsilankant Astravo dvare, į kurį veda pusės kilometro lieptas per ežerą. Reikšminga pažinties su Biržais dalis buvo ir „macni" ekskursija po Rinkuškių alaus daryklą, deja, sutrumpėjusi dėl tiesiog ispaniško koordinatorių sugebėjimo vėluoti.
Forumą užbaigė projekto autorė G. Radvilavičiūtė, pirmąkart pati čia skaičiusi pranešimą. Ir dar kokį. Po jo viešnia iš Švedijos Sara Mannheimer sakė, kad dar nebuvo girdėjusi, jog vertėja jos ausinėse negalėtų nustoti juoktis iš kažko, kas švedei liko menkai suprantama. O nesuprantamas čia, matyt, buvo juodasis humoras, iškerojęs lietuviškos žiniasklaidos pelkyne. Temos rimtumo ir juokingumo kontrastą pabrėžė ir, salei ašarojant iš juoko, kuo rimčiausią veidą išlaikiusi prelegentė. (Pranešimas spausdinamas šiame LM numeryje.)
Ta pati švedė pastebėjo, kad niekas taip žmonių nesuartina kaip nervinimasis, juokas ir šokis, ir visa tai ji pamatė čia, Biržuose. Pirmaisiais dviem jau pasižavėjau, trečiąjį patyrėm tradicinėje K. Navako diskotekoje. Šoko tikrai ne „du žmonės", kaip prognozavo RoRa. Muzika aidėjo iki kito ežero kranto, iš kurio sulaukėme ir vietinių: būrelis jų taip ir neišdrįso prisiartinti, apsistojo ties alaus prekystaliu ir vėliau nepastebimai pasišalino, keletas kitų atėjo su vaišėm ir taika. Vis dėlto biržiečiai prigrasino tamsiomis gatvėmis nevaikščioti. Tik grįžę į Vilnių sužinojome, kad ne veltui – būtent tą vakarą Biržuose aidėjo šūviai.

Ankstesnės „Šiaurės vasaros" vyko Jurbarke, iš kurio išsikelta lyg ir dėl jurbarkiškių neprielankumo. Biržų merė, lietuvių kalbos mokytoja, ir vicemerė, anglų kalbos mokytoja, itin džiaugėsi forumu ir sąžiningai lankė renginius. Vienas svarbiausių „Šiaurės vasaros" tikslų – išcentruoti kultūrą, bent epizodiškai iškelti ją už sostinės ribų. Vis dėlto kasmet jaučiamas organizatorių nusivylimas dėl menkai tepasirodančių miestelėnų. Iš šalies atrodo, kad ne vien jurbarkiškiai ar biržiškiai yra abejingi kultūrai, bet dar labiau patys forumo dalyviai yra abejingi vietos menininkams, istorikams, mokytojams, šviesuoliams.
Kitas keistas dalykas, kad ir prieš porą metų, ir šiemet forume apsilankė apytikriai penketas (ne tų pačių) studentų. Netiesa, kad studentai važiuoja tik paskui L. Donskį ar A. Mickūną. G. Radvilavičiūtė, R. Rastauskas ar K. Navakas turi užgyvenę ne ką mažesnį garbintojų būrį. Be to, šie seminarai užpildo „Santaroje-Šviesoje" ar „Baltose lankose" regimą meno temų spragą. Pranešimų įvairovė ir kokybė prilygsta šiems dviem „gigantams", o kokias studentiškas „Literatūros salas" toli lenkia. Įdomu, kad štai „Salos" vyksta kasmet vis kitoje vietoje (motyvuojančioje ir bendrą konferencijos temą), bet nesistengia kaip nors pritraukti gyvų vietinės kultūros atstovų, – tai uždaras akademinis renginys. O „Šiaurės vasara", nors deklaruoja atvirumą, akivaizdžiai vyksta principu „savi saviems": šiemet apie renginį buvo galima sužinoti tik feisbuke (t. y. tik tada, jei kas nors iš jūsų draugų jau yra čia lankęsis), Biržų laikraštyje arba sulaukus vardinio kvietimo.
Mano akyse – tai RoRa ir K. Navako balius, kuriame smagiausia yra jų draugams ir pažįstamiems. Neturiu nieko prieš tokią koncepciją, tiesą sakant, trejus metus rengiamas kone privatus „Literatūrinis staugsmas" yra būtent toks. Tik kultūros žvaigždės jame jaunesnės ir priešingi tiks­lai bent kol kas nedeklaruojami.

 

Audronė Meškauskaitė
Vasara šiek tiek šiauriau.

Šiaurės vasara yra... Labai reikėtų sakinio tęsinio, kuris neįkalintų ir nesusiaurintų įvardijimo, interpretavimo galimybių lauko, tačiau visiems nežinantiesiems, nemačiusiesiems leistų geriau įsivaizduoti šį reiškinį. Šiaip „Šiaurės vasara“ yra tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas, toks nedidelis festivalis, skirtas lietuviams ir šiauriau gyvenantiesiems, man labiausiai besiasocijuojantis su žole, pievele. Loginė tokio mintijimo seka visai įmanoma, nes kokioje nors Pietų vasaroje kalbėtume apie sausus pievų stagarus ir kiparisus. O šiaurėje žolė žaliuoja taip, kad kviečia prisėsti su draugu ar su knyga, suteikia bent jau laisvės iliuziją.

Lokacinės renginio tradicijos gana pastovios – pirmasis eksperimentinis kartas Nidoje, vėliau ilgus metus – Jurbarko dvarvietė, o šiais metais – jau Biržų krašto muziejaus rūmai. Žodžiu, pievelė – tas žalias gamtos kilimas – buvo patiestas kitoje vietoje. Šiek tiek šiauriau. Iš pradžių dar buvo besiilginčiųjų Jurbarko vejos, to miesto dienų ir vakarų, nes ten palikta tikrai daug prisiminimų. Tačiau Biržuose visi buvo taip laukti ir šiltai priimti miestiečių ir miestelio valdžios, kad „sentimentalintis“ tapo paprasčiausiai nepadoru.

„Šiaurės vasara 2013“ tuo pat metu tapo pradžia ir tęsiniu. Forumas šiais metais vyko jau dešimtą kartą, tačiau visus pasitiko šiek tiek atsinaujinęs. Dvi pagrindinės organizatorės – rašytoja Giedra Radvilavičiūtė ir Rūta Elijošaitytė renginiui ieškojo naujos vietos, kurioje jis neprarastų savo identiteto, susiformavusios raiškos subtilybių, dažniausiai nuolatinių dalyvių prielankumo ir pritrauktų daug daugiau susidomėjusių klausytojų, nei būdavo anksčiau. Organizatoriai to visada siekia, nes sklaida yra renginio kokybės ženklas, o daugelis dalyvių tikriausiai ramiai sau džiaugiasi nedideliu, jaukiu vienminčių būreliu. Tokios nuomonės fundamentalistams nepasisekė, nes biržiečiai ne tik literatūrinių skaitymų ir džiazo, bet ir gerokai rimtesnių pranešimų savaitgalį klausėsi labai noriai. Kunigaikščių Radvilų menėje po gurmaniškos forumo įžangos vakaro vedėja Agnė Žagrakalytė dėliojo literatūrinių tekstų piramidę: Alio Balbieriaus eilės, poetiška viešnios iš Švedijos Saros Mannheimer proza, naujo Birutės Jonuškaitės romano ištrauka bei pačios A. Žagrakalytės netrukus pasirodysiančios knygos puslapiai. Žodžiu, savotiška laiko mašina į netolimą ateitį, pažintis su tuo, kas dar tik bus. Toks anonsinis vakaras, nes lietuvių romanai jau suplanuoti, o ir su S. Mannheimer kažką paslaptingai šnabždėjosi vienos leidyklos redaktorė. Jei lietuviškai pasirodytų jos knyga, tai galėtų būti kompensacija už neatleistinai trumpą rašytojos pasirodymą Biržuose. Tiesa, ji visų širdis užkariavo dar ir šokių aikštelėje, tačiau apie juos kiek vėliau – po rimtųjų dalykų. O kol kas skaitymų vakare stebinančio skaidrumo džiazą groja vienas geriausių Lietuvos saksofonininkų Kęstutis Vaiginis ir jo kolega klavišininkas Dmitrijus Golovanovas.

Naktinėdami forumo dalyviai kiek nukrypo į praeitį. Senųjų susitikimų nuotraukos linksmino grąžindamos prarastus veidus – tokių veidrodžiai jau neberodo, o G. Radvilavičiūtė juokino savo tekstais, rašytais dar po pirmojo forumo Nidoje. Viskas tuomet atrodė kitaip – net atvirkščiai, nes pati rašytoja buvo dalyvė, o ne organizatorė, išėjęs Jurgis Kunčinas Klaipėdos turguje dar pirko žuvį, renginys turėjo daug potencialo ir mažai patirties.

Jos įgijo per dešimtį metų, kai vasaromis susirinkę Lietuvos, Skandinavijos rašytojai ir kiti menininkai gliaudė itin sudėtingas temas: kūrėjo maištas, aš ir kitas literatūroje, egzodas, humoras, literatūros vizualumas, euroromanas ir t. t. Žodžiu, ilgai, bet nenuobodžiai stengtasi nusakyti, kas ar kokia yra gera literatūra, tačiau ne siekiant įvardyti ir užtvirtinti, o mėginant suprasti bei pajusti kriterijų kaitą, pastovumą ir neapibrėžtumą. Kaip teigė G. Radvilavičiūtė, pažvelgti į literatūrą iš visų įmanomų pusių. Per tiek laiko būta nuosaikių pasvarstymų, sulaukusių visuotinio pritarimo, ir net labai provokatyvių pranešimų, sukėlusių karštas diskusijas. Tiesa, forume nuomonės prieštaringos būna gana retai, nes dažniausiai, kaip nutiko ir šiais metais, pranešėjai papildo vienas kitą, atranda keistų sąsajų net gerokai vienas nuo kito nutolusiuose tyrinėjimų laukuose. Ir tai neabejotinai rodo, kad net kalbant siaura tema, leidžiantis į detales, apibendrinimai siekia daug toliau, jų išvados ir metodai tampa universalūs. Šiais metais svarstyta apie laisvę rašyti: „Apie žiniasklaidos laisvę, apie laisvę reikšti savo pažiūras, apie teisę žinoti, apie laisvę vertinti meno kūrinius, jų autorius ir laisvai vertinti jų vertinimą.“ Gal būtent todėl prieš akis iškilo laisvę ir dykinėjimą simbolizuojantis pievelės vaizdas. Juk būtent čia ilsimasi nuo savanoriškų, tačiau vis dėlto sunkiasvorių intelektualinių diskusijų, kalbama lengvai (tiesa, net trapioje šių pokalbių formoje išlieka juntamas intelektinis svoris), o vėliau vakarais – šokama.

Kalbėdami apie laisvę ne vienas pasirinko opozicinę situaciją – nelaisvę ką nors daryti. B. Jonuškaitė, kilusi iš „Punsko rezervato“, daugiausia koncentravosi ties negalėjimu – iš jo kaip žmogus ir rašytoja ji labai ilgai, skaudžiai vadavosi. Filosofė Jūratė Baranova savo keistos atmosferos kerus paskleidusiame pranešime narpliojo rašymo ir mąstymo, techninio bei poetinio rašymo prieštaras, svarbų įsisąmoninimą ne tik to, kas nutiko, bet ir to, ko nebuvo, negalėjo būti, laisvę ir jos atsinešamą baimę prie balto popieriaus lapo. Galų gale uždavė daug klausimų, kurie niekada nesurinks atsakymų, nes rašymo teorijos ir metodikos visada liks iki galo neįvardytos dėl galimybių gausos.

Literatūros kritikas ir vertėjas Laimantas Jonušys mėgino sugauti keletą rašytojų, besislapstančių už savo sugalvotų knygų veikėjų nugarų, laidančių nepadorias replikas ir burnojančių: „Įžūli drąsa: autorius, pasislėpęs už antiherojaus“. Tokia keistai baili kartais būna drąsa. Blogasis aš knygoje leidžia sau tai, ko niekada nepadarytų gyvenime. Keista tik tai, kad Lietuvoje tokių autorių L. Jonušys randa vos vieną kitą. Gal lietuviai net knygose tvardosi?

Eglė Kačkutė pirmą kartą lietuviškai kalbėjo apie tai, ką tyrinėja jau daugelį metų. „Smurtas šiuolaikinėje moterų literatūroje“ – tai ne tik studijos apie „sociologinę literatūrą“, prabylančią retai kada realiame gyvenime paliečiamomis temomis. Tai dar ir gynybinė kalba, siekiant suprasti apie smurtą ir seksą rašančias moteris, kurios ne šiaip stengiasi šokiruoti skaitytojus, o menine kalba išsako, kas realiai vyksta socialinėje aplinkoje.

Jau minėjome, kad kažko nedaryti yra ne menkesnė laisvės forma, nei tai realizuoti. Tokią poziciją kartais taip mielai renkasi kontempliatyvūs rašytojai. Tačiau Rolandas Rastauskas šį kartą ne apie tai, o apie laisvę nerašyti Turkijoje – ją sau išsikovojo (nelabai, gal net visai netinkamas žodis) Orhanas Pamukas. Apie galimybę nerašyti apie itin aktualius, tačiau nedominančius, šalimais pasiliekančius dalykus. Ir apskritai apie žodžio laisvę, be kurios nepajėgtume suvokti savęs.

Suprantu, kad jau reikėtų pertraukėlės, kurias taip smagiai saulės atokaitoje leido forumo dalyviai, tačiau dar laukia keletas pranešimų. Todėl trumpai užsiminsime apie Otilijos Kerbelytės lygintas rašytojo Vladimiro Nabokovo ir režisieriaus Stanley Kubricko ,,Lolitas“. Ir apie demoniškąją, kapitalo nužaistą Lietuvą, kurią Arūnas Spraunius perskaito, pamato žiniasklaidoje ir realiai pajunta savo su verslo keliais besikertančioje veikloje. Ateities prognozės, jo manymu, nieko gero nežada. Baisu...

Visa tai – tik dalis išklausytų pranešimų. Tačiau kai į pavakarę jėgos ir dėmesio koncentracija menksta, padeda literatūriniai skaitymai. Gerdur Kristny iš Islandijos buvo antroji viešnia šiais metais tokiose menkose užsieniečių gretose. Rasa Aškinytė anonsavo savo būsimą romaną, A. Spraunius eilėmis lyg ir tęsė ankstesnįjį pranešimą. O R. Rastausko paplekšnojimas kolegai per petį buvo visiškas ekspromtas. Keletas jo perskaitytų eilėraščių iš ką tik pasirodžiusios Kęstučio Navako knygos „Lorelei“ ir džiazmenų duetas sulipo kaip duona ir sviestas.

Tuomet atėjo laikas paties K. Navako diskotekai. Kadangi jos jau tampa šiokia tokia renginių tradicija, šį kartą buvo sumaniai pakeista koncepcija. Viena rimta ne muzikos, o literatūros mokslininkė nesunkiai įspėjo, kad viskas diskotekoje išdėstyta pagal šalis ir gal net abėcėlę. Na, kelionė aplink Žemės rutulį šokio ritmu visai įmanoma, o abėcėlę gal pasilikime sekmadienio pranešimams.

Paskutinė renginio diena visada būna keista – linksma dėl to, kas įvyko vakar, ir liūdna dėl to, kas laukia netrukus. Tačiau kol visi sėsis į autobusus ir automobilius, dar laukia Laimos Kreivytės pasakojimas apie kūrybinę Marijos Teresės Rožanskaitės drąsą ir laisvę. Visa tai nesunkiai galima iššifruoti dailininkės darbuose šiek tiek prisimenant biografijos detales. Buvo laikas, kai ji rinkosi fantasmagoriškas abstrakcijas, nors sovietmečiu jos nebuvo toleruojamos; tapė hiperrealistine maniera, kurios nepripažino nuo socialistinio realizmo pavargę kolegos, ir daugelis kitų laisvės formų, kurias mėgina sugaudyti menotyrininkė. Grafikė Jūratė Stauskaitė kalbėjo apie laisvę kurti, apie laisvės simbolius savo grafikos lakštuose, bet pranešime buvo justi daugiau nerimo dėl šiandienos baubų nei laisvės. O forumo pabaigai liko linksmiausias, ir, beje, pirmas per visą dešimtmetį G. Radvilavičiūtės pranešimas „Žiniasklaidos kuriama Lietuva“. Tiesą sakant, klausydamiesi žiniasklaidos „perlų“ ir pranešėjos interpretacijų turėjome verkti, o ne juoktis, tačiau kitaip tiesiog nebuvo įmanoma. Gyvename tikrai įdomioje šalyje. Tik gerai, kad joje, toli nuo Vilniaus ir Kauno, yra Biržai, krašto muziejus „Sėla“, Jurgio Bielinio viešoji biblioteka, pievelė...

Partneriai

 

 

Member of  International Literacy Association