Atsiliepimai spaudoje 2016

Dizaineris Edvardas Kavarskas: su biržietiškų kepinių pakuotėmis – ant prestižinio australų žurnalo

Jurgita Ratkevičienė
valstietis.lt

Laisvai samdomas dizaineris, VDA doktorantas ir lektorius, įvairių asociacijų narys Edvardas Kavarskas gimė Vilniuje, bet į tikro vilniečio vardą nepretenduoja – tam, sako, reikia, kad bent trys giminės kartos būtų čia gyvenusios. O Edvardo močiutės – viena iš Kupiškio, kita iš Ukrainos kilusios. Galbūt šitie genai ir patį keliauti gena. Savaitgaliais smalsus vyrukas rieda tyrinėti taško, į kurį, perdaug nesirinkdamas, žemėlapyje duria jo smilius. O štai į Biržus atvedė ne tik smalsumas, bet ir solidūs darbai, garsinantys ne tik Edvardo Kavarsko, bet ir Biržų vardą.

– Ryšius su Biržais užmezgėte prieš keletą metų, pradėjęs bendradarbiauti su biržietišku verslu. Kokių darbų esate čia nuveikęs, kaip pats juos vertinate?
– Nuo 2012 m. dirbdamas su „Biržų duona“ prisidėjau prie daugumos šiandieninių įmonės gaminių pakuočių išvaizdos, kai kurie projektai buvo apdovanoti už dizainą. Duonos lazdelių grissini pakuotės pelnė tarptautinio konkurso „A‘ Design Award“ auksą. „Virtuvės mitų griovėjų“ duonos gavo „Gero dizaino“ diplomą, o „Sucré“ macarons pakuotės įvertintos „Gero dizaino“ diplomu, festivalio „Adrenalinas“ bronzine strėle ir net pateko ant prestižinio Australijoje leidžiamo dizaino žurnalo „Sample“ viršelio. Tokį sklandų bendradarbiavimą vertinu aukščiausiu balu.

– Kokius dar biržietiškus produktus žinote?
– Rinkuškių alus išragautas. Teko degustuoti keptinį alų – bendrą „Biržų duonos“ ir „Dundulio“ (šis prekės ženklas jungia dvi alaus daryklas – „Širvėnos bravorą“ ir „Panevėžio alų“ – aut.) produktą. Pastaruoju metu visas Vilnius, įskaitant garsųjį virtuvės šefą Liutaurą Čepracką, pametęs galvą dėl brandintos jautienos, kuriai žaliavą tiekia UAB „Agaras“.

– Šią vasarą Biržuose vykusiame literatūros forume „Šiaurės vasara“ skaitėte pranešimą „Knygos viršelis – pakuotė, turinti patraukti dėmesį ir padėti parduoti“.
Prieš pradėdamas, ant stalo šalia knygos pastatėte butelį degtinės, auditorijai siūlydamas pasvarstyti, ar šie produktai rinkodaros požiūriu labai skiriasi.
– Suprantama, tai buvo provokacija, visgi patvirtinusi, jog laikmečio specifiką suvokia tik dalis rašytojų. Šie žmonės vėliau išreiškė man pritarimą, deja, pakuždomis. Kiti kandžiai oponavo, tarsi knygos reklama, apgalvotos pardavimo strategijos rašytojus ar jų kūrybą kažkokiu būdu galėtų devalvuoti. Nepaisydamas šito, džiaugiuosi, kad buvau pakviestas į tokį tematiškai bei ideologiškai įvairialypį forumą, kokių dizaino srityje nebūna.

– Tikėtina, mažesnį erzelį būtumėte sukėlęs šalia knygos pastatydamas butelį vyno, bet ne apie tai. Koks Jūsų požiūris į kultūrą? Ar kultūros objektai, produktai išties turėtų būti sakralizuojami? Ar knygoms vieta prekybos centruose?
– Mano požiūris – liberalus. Esu maištautojas. Kultūra yra gyva, ji nuolat vystosi, todėl turi būti laisva, prieinama. Mūsų institucijos – sovietmečio palikimas – viską reikia drausti. Man irgi ne viskas priimtina (pvz., popkornas kino teatre), tai aš to nevartoju, bet kitiems netrukdau. Arba kalbiniai dalykai – net ir dizaineriui kasdien iškyla problemų, susijusių su vertimu. Štai anglų kalboje prekės ženklą reiškia du žodžiai: trademark ir brand. Pastarasis nurodo į vertybių sistemą vartotojų sąmonėje. Kaip tai vienu žodžiu pasakyti lietuviškai? Problemas reikia spręsti, o ne sakyti „negalima“.

– Ar iš tiesų Jums, kaip dizaineriui, visi produktai lygiaverčiai? Esate kūręs dizainą duonos, degtinės, arbatos pakuočių, bendradarbiavote su „Samsung“ kompanija. Ar Jums svarbu, su kokiu produktu, klientu dirbsite? Kaip atsirenkante?
– Užsakovas – labai svarbu, nes mano pavardė bus tiesiogiai siejama su įmonės vardu. Negaliu to leisti, jei nesutampa mano ir kliento moraliniai įsitikinimai (pvz., būna, kad užsakovas nori kažką kopijuoti), požiūris į darbuotojus, marketingo strategijas ir pan. Pagalvokite, kas šiuo metu sutiktų kurti „Tvarkos ir teisingumo“ ar Darbo partijos įvaizdį? Vargu ar kuris profesionalas norėtų, kad toks darbas atsidurtų jo asmeniniame portfolio.

– Ar prieš atlikdamas užsakymą lankotės įmonėse, susipažįstate su gamybos technologijomis, aplinka?
– Būtinai. Netgi mėgstu lankytis gamyklose ir pažinti, kaip pagaminami įvairūs dalykai – nuo duonos lazdelių iki guminių batų. Tikiu, kad dizainerio profesijoje smalsumas yra vienas iš kertinių, privalomų būdo bruožų. Pasižvalgęs po gamyklą, pabendravęs su gamybos darbuotojais dažniausiai lengviau pereinu prie kūrybos etapo.

– Pakuotės, ženklo kūrybos procesas. Koks jis? Kas šiame darbe svarbiausia?
– Darbas prasideda nuo pažinties su projekto aplinka – gaminių ar paslaugų mikro bei makro klimato tyrimo. Bendrauju su klientais, pateikiu klausimyną, kuris leidžia identifikuoti esminius tikslus ir pagrindines problemas. Dizainas nėra dekoravimas, tai – strateginis įrankis.

Sėsdamas prie kompiuterio dažniausiai jau turiu kelis sumanymus, tad imuosi kurti dizaino koncepcijas. Svarbu neįsimylėti pirmosios versijos, todėl įprastai ruošiami keli dizaino variantai. Jų privalumai ir trūkumai (tobulų sprendimų nebūna) aptariami su klientu. Vėliau tobulinamos detalės, tikslinami tekstai, išklausomi technologų komentarai ir t. t. Nuolat konsultuojamasi su spaustuve, nes nesuderintos spaudos technologijos ar spalvos gali niekais paversti visas investicijas. Nusiuntus spaustuvei galutinį dizaino maketą, derinami spaudos darbai.
Tačiau turiu pasakyti, kad net ir aukščiausiai įvertintas pakuotės dizainas negali produktui garantuoti sėkmės. Ši pirmiausia priklauso nuo paties gaminio, jo kainos, rinkodaros, platinimo kanalų pasirinkimo ir t. t. Universalios sėkmės formulės nėra, todėl procesas kaskart kiek kitoks. Bet būtent tai ir yra įdomiausia! Kiekvienas projektas man – tarsi nauja kelionė.

– Logotipo funkcija. Kaip ją suvokia dizaineris, užsakovas, vartotojas?
– Logotipas turi tinkamai reprezentuoti prekių ženklą, atitikti pagrindines vertybes ir išskirti juo žymimus gaminius tarp konkurentų. Svarbu nepainioti skirtingas reikšmes turinčių logotipo ir prekių ženklo sąvokų. Deja, Lietuvoje dėl vertimo spragų jos vis dar tapatinamos. Idealu, kai dizaineris ir užsakovas terminus ir atitinkamas funkcijas suvokia vienodai teisingai. Vartotojui svarbiausias momentinis atpažįstamumas, nes dėl technologijų vystymosi mūsų dėmesio trukmės rodiklis dramatiškai krenta.

– Vaizdžiai kalbant, pakuotės dizainas produktui padeda užmegzti flirtą su pirkėju. Kokios subtilybės, kurių pirkėjas neįtaria esant, čia dominuoja?
– Galime pradėti nuo grynai dizaino elementų. Tai tinkamo detalių ir spalvų kontrasto parinkimas, aiški pateikiamos informacijos hierarchija, šriftai ir t. t. Tačiau nepamirškime, kad pakuotė vertinama ne padėta ant stalo. Ji dažniausiai „gyvena“ vizualiai triukšmingoje prekybos centrų aplinkoje, kartais – ramioje butiko erdvėje. Abiem atvejais atsiranda papildomų aplinkos faktorių. Turime numatyti, kokiame aukštyje bus išdėstyti gaminiai, ar nuo aukščiau esančių lentynų kris šešėlis, kokia apskritai parduotuvės apšvietimo sistema ir šviesos šaltiniai. Pakuotės dizaino sprendimus diktuoja ir pačių gaminių specifika. Pavyzdžiui, vienos taisyklės galioja duonos gaminiams, kuriuos parduotuvėje išsirenkame labai greitai, kitos – brangaus viskio pakuotei, kurią, studijuodami informaciją, rankose laikysime kur kas ilgiau. Tai tik dalis faktorių, lemiančių „flirto“ sėkmę.

– Kokios šiuolaikinio pakuočių dizaino tendencijos (mados) pastebimos Lietuvoje ir pasaulyje? Ar jos labai skiriasi? Kaip vertinate mūsų prekyviečių lentynas, kas Jus džiugina, o kas trikdo? Ar yra vietų, kuriose dėl profesinio (arba estetinio) intereso patinka būti, žvalgytis, tyrinėti?
– Kaip ir madoje, pakuočių dizaine vienu metu vyrauja keletas skirtingų, net priešingų tendencijų. Vieni prekių ženklai gręžiasi į savo šaknis – ieškoma istorinių motyvų, mėginama juos perteikti gaminių pakuotėse. Kiti eina geometrinių formų, visiško minimalizmo ar net asketizmo kryptimi. Pasaulyje vis svarbesnės tampa aplinkosauginės iniciatyvos, kurios taip pat atsispindi pakuočių dizaine.

Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje pastebimai išaugo gamintojų investicijos į naujų prekių ženklų kūrimą ir profesionalų pakuotės dizainą. Todėl lietuviškai produkcijai vis dažniau atsiveria keliai į Vakarų rinkas, o mūsų dizainerių sukurti darbai pelno apdovanojimus. Bendrą situaciją vertinu labai pozityviai, nors yra ir visada bus pakuočių, kurios atrodo tarsi užsilikusios iš XX a. pabaigos. Man pačiam kelionėse malonu užsukti į aukštesnės pridėtinės vertės maisto produktais prekiaujančias „Whole Foods“ ar „Marks & Spencer“ drabužių parduotuves. Tai tikri pakuočių dizainerių disneilendai.

– Kokioms spalvoms, faktūroms, formoms prijaučiate? Ar šios simpatijos su laiku kinta?
– Mėgstu didelius baltos ar pastelinės spalvos plotus, papildytus ryškių spalvų juostelėmis ar kitomis geometrinėmis formomis. Taip pat centrinės ašies kompozicijas. Tai galima pastebėti, žvelgiant į mano darbų portfolio. Tačiau simpatijos kinta, atsižvelgiant į projekto specifiką ir konkurentų veiksmus. Pavyzdžiui, matydamas, kad dauguma kažkurio produkto pakuočių kuriama šviesios, greičiausiai elgčiausi priešingai. Visada išlieka taisyklė, nepavaldi asmeninėms simpatijoms, – išskirtinumas.

– Už ko kliūva Jūsų išlavinta akis tirdama, vertindama aplinką? Kuo gėritės, kas galbūt erzina?
– Su metais požiūris kinta, erzina ir norisi keisti vis mažiau dalykų. Pamenu, studijų pradžioje su dėstytojais važiuodami per Lenkiją nesumerkdavome akių – visą kelią karštai kritikuodavome viską, kas mums atrodė baisiai neskoninga, neestetiška – tuos didžiulius namus su kolonomis, galybę rėksmingų reklaminių iškabų ir pan. Tik įvažiavę į pedantiškai tvarkingą Vokietiją sumigdavome, nes aptarinėti nelikdavo ką.

Žinoma, akis visuomet užkliūna už iškraipyto teksto šrifto, neadekvačių pavadinimų. Pastebėkite: kuo smulkesnis verslas, tuo didingesnis pavadinimas.
Bet vertinimas priklauso ir nuo vietos, kur tai pamatai. Jeigu Biržuose – tai dvelkia autentika, suteikia miesteliui žavesio, kelia šypseną. Jeigu Vilniuje – apima visai kitokie jausmai.

– Ar išsaugojote sentimentus kokiam nors vaikystėje itin mėgtam lietuviškam produktui? Gal pamenate labiausiai viliojusias pakuotes, prekių ženklus?
– Šokoladinis lydytas sūrelis. Pamenu ant nuplėšiamo dangtelio nupieštą piemenėlį su dūdele. Patikdavo sūrumo ir šokolado kartumo dermė. Beje, dabar labai panašų skonį atradau bendrame sūrio „Philadelphia“ ir šokolado „Milka“ gamintojų produkte.

– Kokiais keliais atėjote į dizainą, Vilniaus dailės akademiją (VDA)?
– Buvau gal septynerių, kai tėvai man nupirko šešių spalvų guašo rinkinį. Taip jau sutapo, kad tą pačią savaitę, gavę tuo metu deficitinių tapetų, išklijavo jais 27 kv. m. kambarį, kurio lubos siekė 3,75 m. Tėvams išėjus į darbus, pasilypėjau ant sofos atlošo ir sukūriau tokio dydžio sieninės tapybos darbą, kiek siekė mano septynmetės rankutės. Ilgai nelaukę, gimdytojai mane nuvedė į dailės būrelį, o besimokydamas ketvirtoje klasėje savarankiškai susiruošiau lagaminėlį ir nuvažiavau stoti į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją. Apie įstojimo faktą tėvai buvo informuoti vėliau. Po aštuonerių menų gimnazijoje praleistų metų, VDA tapo nuoseklia kelio tąsa. Tiesa, dvyliktoje klasėje svarsčiau, ką noriu studijuoti: mados dizainą ar dizainą. Pasirinkau pastarąjį.

– Turite galybę darbų, pareigų. Kokia Jūsų dienotvarkė? Kaip viską suspėjate, dargi nusiskindamas aukščiausius prestižinių vietinių bei tarptautinių dizaino konkursų apdovanojimus?!
– Viskas paprasta. Keliuosi 7 val. ryto, einu miegoti 12 val. nakties. Kartais naujus projektus vystau miegodamas.

– Pabaigoje grįžkime į Biržus ir pamėginkime įžvelgti miesto vystymosi perspektyvą. Mėgstame puikuotis unikalia savo krašto gamta, istorija, svajojame tapti galingu turistų traukos centru. Nežinodami, kaip to pasiekti, kartais prisigalvojame keistų dalykų… Kas iš viešnagių mūsuose įsiminė Jums?
– Kažkodėl keliaudamas visada geriausiai įsimenu makabriškas istorijas, todėl įstrigo Biržų pilies legenda apie įmūrytus jaunavedžius. Užlipome į Kirkilų apžvalgos bokštą. Keistas vaizdas žiūrint iš viršaus – primena siaubo filmo ar Sibiro taigos vaizdinius. Provincijoje visada įdomus gastronominis turizmas. Štai kad ir Biržuose „Šiaurės vasaros“ metu su drauge aptikome valgyklą, kurioje dviese papietavome už 5 eurus – neįtikėtina! Išsaugojau čekį, kad grįžęs į Vilnių galėčiau draugams parodyti. Puikūs pietūs su nostalgija. Kepinių namai „Sucré“ gastronomijos bei estetikos prasme irgi savotiškas kultūros šviesulys.
Tačiau lankydamiesi čia patyrėme, kad po 23 val. net ir savaitgalį Biržuose nėra kur jaukiai prisėsti. Išgerti galima gauti (pasiūlė gatvėje su buteliu sutikti jaunuoliai), o štai vietos prisėsti – ne. Mieste vos kelios kavinės ir tos pačios arba užsakytos, arba uždaromos 23 val. Kita vertus, atvažiuojančių tikriausiai nedaug, o vietiniams galbūt to nereikia. Nors kelias iš Rygos veda pro Biržus. Mieste sutikome angliškai kalbėjusius baikerius, kurie greičiausiai ieškojo to paties kaip ir mes – vietos prisėsti išgerti, pavalgyti. Taigi jūsų turizmas tikriausiai turėtų būti orientuotas į pravažiuojančius. Biržus reikėtų suvokti ne kaip kažkokį ypatingą traukos centrą, o kaip tarpinę stotelę tarp taško A ir B su atitinkamomis paslaugomis ir lankytinais objektais. Pavyzdžiui, Anykščiai taip išsireklamavo, kad nakvynę reikia užsisakyti prieš mėnesį ar kelis – toks žmonių antplūdis. Ir tai labiau viešųjų ryšių akcijų, o ne išskirtinumo nuopelnas. Ar tikrai medžių lajų takas toks unikalus objektas, kad vertėtų iki jo pėdinti pėsčiomis, mašiną palikus už kelių kilometrų? Arba išgirtasis Kėdainių senamiestis – iš esmės viena gatvė. Pasivaikščiojai porą valandų ir viskas aišku. Pasaulis tapo plokščias, viskas ranka pasiekiama. Žmogų, išvažinėjusį pusę pasaulio, mačiusį Niujorką ir Paryžių vargiai benustebinsite. Bet ir nereikia dirbtinai stebinti. Geriau vartoti autentiškus produktus: jeigu noriu gero vyno, nesirenku „Vorutos“, o perku prancūzišką, jeigu obuolių sulčių, pačios geriausios – lietuviškos.

 

 

Patikti ar nepatikti, arba Didžioji literatūra mirė

Jūratė Visockaitė
Literatūra ir menas

„Šiaurės vasara“, 2016

Visuomeniška „Santara-Šviesa“ savo lizdus suka naujuose medžiuose (poilsio namai Anykščiuose ir vers­lo mokykla Alantoje), o aristokratiška „Šiaurės vasara“ taikosi įsitaisyti senuose (kunigaikščių Vasilčikovų dvaras Jurbarke, Radvilų ir Tiškevičių renesansinė bastioninė Biržų pilis). Vieta inkrustuoja, avansu dailiai apipina literatūrinį „Šiaurės vasaros“ seminarą, belieka užpildyti vidų.

Iš anksto žinome, kad čia kaip kaitra prieš lietų kasmet tvenkiasi teatro lūkesčiai. Rolandas Rastauskas ir Kęstutis Navakas, nuolatiniai seminaro trupės artistai, vis ruošiasi ir afišuojasi, tačiau jų vakariniams pasirodymams vis pritrūksta benošarkiško užmojo. Tiesą sakant, jis vos sušmėžuoja. Apskritai, iš šono stebėdama įvairaus kalibro literatus galiu konstatuoti, kad jų teatrinis ir erdvinis mąstymas iš visų menininkų yra silpniausias – scenos dėžutėje sukurti (ar išvysti) mažo kosmoso jie neįgalūs (todėl ir dramaturgija – elitinis žanras). Jurbarke prie Nemuno kontekstinį eterį organizavo džiazas menėse ir plaukiančiame garlaivyje, o Biržuose, kurie mėgina išsiversti be muzikinių erdvių, seminarinė literatūra kiek apsunko ir nusėdo. Bent jau žiūrint mano, tarpdisciplininio žmogaus, akimis. Ateity prie esamų gėrybių siūlyčiau pridėti daugiau to „tarp“ – yra juk, pavyzdžiui, nebrangiai finansuojamo nebylaus kino, kuriam galima... juokaujant sukurti žodžius arba tiesiog tylomis pažiūrėti ir pasimokyti.

Nors aplinkliteratūrinę erdvę mėginta kurti. Pirmąją dieną, tik išlipę iš autobuso, buvome išvesti į ilgą ekskursiją po Biržus. Biržietė Jūratė Baranova, kurios reto minkštumo balso megafonas niekaip nenorėjo transkribuoti, papasakojo taip pat „minkštą“ Biržų miesto lankytinų vietų istoriją. Esė „Mano miestas ir aš“, įterpiamas į informacinį gidės tekstą po pilies ąžuolu, ant ilgo tilto per Širvėną, žydų ir karaimų kapinėse, prie paminklų Nepriklausomybei ir Janoniui, pastatyminiu / aktoriniu atžvilgiu skambėjo „į vidų, ne į išorę“ ir publikos nesiekė. Suasmenintą autorės informaciją vis papildydavo kai kurie atstovai iš publikos: anot jų, paminklas Janoniui pastatytas visai ne buvusios bažnyčios vietoje (kaip rūsčiai teigė gidė), bet greta, ir nereikia čia ant Juliaus kapsėti. O man, įtempiančiai ausį, kai tik prabylama apie Sigitą Gedą, užkliuvo filosofės komentuojamas eilėraštis, skirtas 20-mečiam savižudžiui poetui, kuriame jis „neaišku, už ką, atsiprašo Janonio“!..

Nepaisant pasaulėjautos skirtumų, vėliau per fainą uogienių aukcioną, pirkau būtent Baranovos išvirtą „Pienių medaus“ stiklainį. Ir šiandien rašydama apžvalgą manau, kad panašios garsinės gimtinių esė yra itin sektinas ir sveikas renginys. Įsitikini, kokio dydžio grumstas esi ant to savo žemės lopinio.

Pirmajai seminaro žodžių lavinai išjudėti buvo skirtas pokalbis su mūsų literatūros enfant terrible Andriumi Tapinu. Aštuonių savo knygos tiražų sulaukęs rašytojas buvo savikritiškas: „Žinau, kad Rašytojų kalneliu man net nekvepia.“ Jo, pragmatiko, romantišku siekiu rašyti dėl tų, kurie neskaito, bet jo knygą savaime perskaitys ir gal ims toliau skaityti, patikėjau. Jau šitame pokalbyje su ryškiausiu mūsų literatūros „projektuotoju“ natūraliai mezgėsi seminaro tema „Literatūra. Reklama. Vertė“. „Tai tiesiog yra skirtingi požiūriai į skirtingą skaitytoją“, „Tu turi sukurti tam tikrą knygos mitologiją“, „Kūryba yra formulė“, „Kančia man netinka“, „Žinote, mano vaikas savo noru perskaitė jūsų knygą!“ ir panašios praktiko tezės bei laikysena įtikino labiau nei vėlesnių dienų teoriniai pranešimai apie tą literatūrą ir reklamą.

Antrą dieną vertėjas Laimantas Jonušys pradėjo tarsi nuo seminarui užduotos temos nulio – „Pasislėpę rašytojai“. „Skaitykite mano knygas, o mano biografija nereikšminga“, „Nereikia murkdyti kūrinio į autoriaus biografiją“, „Tačiau faktą, kad Salingeris kovėsi karo lauke, knygos „Rugiuose prie bedugnės“ skaitytojams reikia žinoti“, „Jis norėjo būti niekuo, bet tai buvo neįmanoma...“ Lietuviškų slapukų rašytojų pavyzdžių prelegentas neprisiminė. Gal maestro Donelaitis? Beje, šiandien koks nors gudruolis, parašęs trankų opusą ir staigiai bent metams įkišęs galvą į smėlį, gali pasidaryti sau toookią reklamą!

Poeto ir vertėjo Mariaus Buroko „Gidas po feisbuką“ (abu pranešimai bus spausdinami „Šiaurės Atėnuose“) išryškino, kad iš RS narių daugiausia sekėjų feisbuke turi: Butkutė, Bakas, Degėsys, Kaziliūnaitė, Eltang... Kad „žmogui tekstui“ NAVAKUI feisbukas jau pakeitė tikrovę. Po Danutės replikos, kad nematydamas šypsenos ar akių blizgesio, gali ir nesusikalbėti, Marius pasiūlė mokytis feisbuko taisyklių, ženk­lų ir nesikarščiuoti. Taigi kito seminaro narpliojimo objektu galėtų tapti „Nesikarščiuojantis rašytojas ir poetas“. Kas tai galėtų būti?

Poetė Giedrė Kazlauskaitė dėliojo sunkius mokslinio pranešimo „Religinių motyvų kapitalas socialiniuose projektuose“ žodžius. Truputį vėliau „Šiaurės Atėnuose“ perskaičiau įdomiai jai akompanuojančią G. Sungailos ir R. Dulskio įžvalgą, kad „Lietuvius trikdo tiesmuka Šventojo Rašto kalba / Iš tikrųjų Biblijos kalba, būdama Artimųjų Rytų kalba, yra ganėtinai svetima šiauriečiams, tarp jų ir baltams“. Taigi, kas ką perlauš ir perauklės naujuose „tikėjimo žodžiuose“? Kol kas man, kaip ir Giedrei, aišku: „Pirklys menininkas –­ ne prie širdies“, „Pernelyg patikti ar nepatikti – ne meno funkcija.“

Virginija Cibarauskė, paskutinio penkmečio akademinės kritikos viltis, apie „Gerą ir blogą kritiką“ čiulbėjo it paukštelis ant šakelės – kiaurai ir aiškiai: „Recenzijos yra „blogos“, jei vietoj kūrinio vertės kūrimo kritikas imasi kūrinio vertinimo“, „Jei nerandi tos vertės, tarsi įžvelgiamas tavo neprofesionalumas“, „Lyg viskas, kas pasirodo literatūros lauke, būtų vertinga“, „Geri“ kritikai, tokie kaip motiniška Bukelienė, vengia abejotinos vertės knygų“, „Tarpukariu buvo daugiau polemikos ir ginčų, sovietiniais metais įsigalėjo aptarnavimas, o ir dabar rašytojai iš kritikų kažkodėl tikisi pagalbos“, „Kritika suvokiama kaip reklamos forma, recenzijos primena anotacijas“, „Norėtųsi daugiau žaismingos, nedramatizuojančios kritikos, nereikia į ją žiūrėti labai rimtai – na, kaip į tuos apdovanojimus...“ Aš iš savo redaktorės pozicijų jau daug metų gyvatiškai perspėju bailius autorius maždaug taip: jūs, be abejo, seniai supratote, kad geriausia reklama yra kritika?

Menotyrininkė Agnė Narušytė, kaip visada aistringai vertindama A. Andriuškevičiaus, G. Skudžinsko, A. Maknytės knygas „Nenuobodžių fotografijos knygų konteineryje“, finale netgi sulaukė šūksnio bravo! iš salės ir, sakyčiau, gerokai padidino šių leidinių vertę.

Iš meno rinkos eksperto Ernesto Parulskio pranešimo „Kaip pasakojimas sukuria meno kainą“ sužinojome, kad A. Žmuidzinavičiaus „Dzūkų kaimelis“ –­ brangiausiai (už 53 tūkst. eurų) aukcione parduotas peizažas – ne Lietuvoje negautų tokios kainos, nes „yra su pasakojimu“. Taigi savotiškai „pasiklystų vertime“?

TSPMI atstovė Laura Noreikaitė pasuko seminaro temą kaip ruletę ir supažindino su „ISIS patrauklumo aspektais“. Reklaminis filmas su oranžiniais belaisviais, kurie lėtai vedami jūros pakrante, tuoj bus paklupdyti ir nukirsdinti, padarytas pagal Holivudo kanonus. Ką gi, kaip kadaise tyliai pasakė vienas garsus dailės kritikas: rugsėjo 11-osios kadrai yra geriausias amžiaus performansas. Toks štai postmodernizmo triumfas. „Vakarų nesužavėsi pačia idėja, Vakarams reikia formos“, „Vakarų pasaulis gera terpė propagandai“, „Pakanka paskleisti melą didesniu mastu ir jis pradeda gyventi atskirą gyvenimą.“

Vaidindama „gerą“ kritikę, praleidžiu kai kuriuos pranešimus (D. Vaitiekūno, V. Kinčinaičio, T. Taškausko) ir kviečiu, pavyzdžiui, pažvelgti į rūmų fojė eksponuojamus Rūtos Kačkutės knygų skirtukus. Jie yra tradicinio dydžio ir išsiuvinėti vos ne pro mikroskopą. Skirtukams proceso metu buvo suteikti literatūriniai adresai. Atidus siuvinėjimas savo dvasia (ir povyza) artimas skaitymui. Dabar, galutinai dingstant rankraščiui, tai iš viso dvelktelėjimas iš kokio nors XVIII amžiaus.

O į seminarą atvykusio rašytojo Valdo Papievio povyza, atrodo, tuoj pergalingai pakeis Sigito Parulskio dominavusį ir blokuojantį (ypač moterų sąmonę) macho torsą. „Odilės“ autoriaus tezės seminare apie reklamą tapo ne nuliniu, o tiesiog minusiniu atskaitos tašku. „Kai rašau, negalvoju apie skaitytoją. Aš esu su savo tekstu ir svyruoju. Bent vienas žmogus atsirastų – ir jo užtektų pasidalinti mano knyga“, „Nors viskas čia taip gražu, aš tuoj pradėsiu žiopčioti. Reklama ne mano sritis. Negalvoju apie įsitvirtinimo strategijas, nenoriu knygų su ramentais. Pasitikiu natūralia atranka“, „Bijau pažinti visumą, kartais man patinka nežinoti, leistis į nežinią, į kontekstus.“ Tačiau įdomu tai, kad ir Tapinas, ir Papievis ypatingomis savo gyvenimo knygomis pavadino R. Gavelio „Vilniaus džiazą“ (pirmasis) ir „Vilniaus pokerį“ (antrasis). Danutė Kalinauskaitė, kita reklamą ignoruojanti rašytoja, apgailestavo, kad literatūra plokštėja, nebeatsiranda iš įtampos, o nustatinėti takoskyrą tarp pramoginės ir rimtos literatūros dabar yra blogas tonas.

Grafikos dizaineris Edvardas Kavarskas (prekių ženklai „Biržų duona“, „Lithuanian Vodka“ ir kt.) pranešimu „Knygos viršelis – pakuotė“ puikiai praretino seminaro atmosferą, siūlydamas literatams treniruoti žvilgsnį, taip pat ir į nuosavą knygą, – žiūrėti į ją ne kaip į savo vaiką, o truputį prisimerkus, nes užsukus į knygyną įsijungia periferinis matymas.

Kalbų pabaigos desertui buvo palikta knygų dailininkė ir architektė Sigutė Chlebinskaitė su atviraširdiška ode „Šiąnakt aš miegosiu prie knygos“. Ji atsivežė ir pademonstravo krūvą lietuviškų ir užsienio knygų, kurios drauge su komentarais tapo Knygos teatru. „Nedarau tik viršelio, darau visą knygą“, „Knyga yra daiktas ir tūris“, „Kaip man sakydavo K. Varnelis: vertinu žmogų pagal tai, kaip jis paima į rankas knygą“, „Vieni žmonės, vienos knygos yra originalai, kiti – kopijos.“ Švelni ir griežta, silpna ir užtikrinta Sigutės intonacija užtikrino mums knygos rytojų. Tapo knygos siela, kuri, nebepajėgdama apsireikšti iš knygos turinio, rado išeitį per knygos formą.

Bet reklaminei apžvalgos pabaigai vis dėlto skiriu šio Biržų literatūros forumo sumanytojos Giedros Radvilavičiūtės citatą iš knygos „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“: „Nuoširdžiai manau, kad didžioji literatūra mirė...“

 

 

Literatūros forumas: nuo estetikos iki rinkodaros strategijų

Jurgita Ratkevičienė
Šiaurės rytai

 

„Šiaurės vasara“ – XIII tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas, 2013 m. į Biržus persikraustęs iš Jurbarko, taigi šiemet pas mus surengtas jau ketvirtąsyk. Trys nemokamų kultūrinių renginių dienos (ekskursija, paskaitos, pokalbiai, viešos diskusijos, muzika) bei smagūs vakarai (naktinėjimai, vynas, privačios diskusijos, diskoteka) šįkart subūrė neįprastai daug seminaro klausytojų.

Nežinia, kas ir kaip vasarą įtikino bent trumpam pargrįžti būtent forumo savaitgalį, bet Jūratės Baranovos po Biržus energingai vedžiojami ekskursantai gavo gerokai suplukti: nuo Radvilų pilies iki senosios klebonijos, iš čia, skersai Vytauto gatvę, – Juliaus Janonio paminklo link, nuo jo – į senas, apleistas, mažai kam žinomas, tačiau Lietuvoje vienas didžiausių žydų ir karaimų kapinių paežerėje, tada tiltu per Širvėną į Astrave prisiglaudusį Tiškevičių dvarą. Ekskursija neįprasta, nes gidė – filosofė. Kultūrinių, istorinių, filosofinių refleksijų sodrus, asmeninių patirčių reminiscencijomis, subtilia emocija persmelktas, neretai intymus kalbėjimas – tarsi organiška J. Baranovos eseistikos tąsa. Skirtingos asmenybės (šeiminykščiai, poetai, filosofai, didikai ir kt.), kontekstai kruopščiai lipdomi į bendrą – žmogaus būties paradoksų – diskursą. Forumo „Literatūra. Reklama. Vertė“ diskurse irgi neišvengta paradoksų. Pirmasis – renginio dalyviams miesto galvos sveikinimas, kurio įrašas, dar tą patį vakarą išplatintas facebookʼe, sulaukė dešimčių tūkstančių peržiūrų. Dalis mero „performanso“ stebėtojų juokėsi iki ašarų, kitiems svetima gėda svilino žandus. Treti privačiuose pokalbiuose, o J. Baranova viešai, socialiniame tinkle, merą gynė – kaip lietuviškai sunkiai mintijantį, bet užtat svetingą šeimininką ir tylųjį Jono Meko brolio globėją.

Antrasis, tik šįkart literatūros lauko paradoksas – Andrius Tapinas. Žurnalistas, TV laidų vedėjas, fantastinių romanų autorius, klausytojus žavintis drąsia, laisvai ir vingriai kontekste nardančio žmogaus kalbėsena. Nesidedantis kūrybos genijumi ar profesionalu, pripažįstantis savo knygų trūkumus, skaitantis recenzijas, sveikai reaguojantis į kritiką, surenkantis sausakimšas sales publikos, pelningai parduodantis savo knygas. Sėkmės lydimas ne tik dėl žinomumo, asmeninių savybių, bet ir dėl sąmoningai kuriamų rinkodaros strategijų. Leidyklai pažadėjęs dar vieną tomą, tik laiko šiam darbui likę vos trys mėnesiai, o dar neparašytas nė žodis. Įsitikinęs, jog trečią knygą parduoti bus kur kas sunkiau nei pirmąją, tačiau vien dėl patiriamo malonumo pasirengęs žmonėms (ypač paaugliams) dovanoti skaitymo idėją.

Pono Andriaus požiūris svetimas Giedros Radvilavičiūtės kalbintiems žodžio meistrams, įvairių literatūrinių premijų laureatams Danutei Kalinauskaitei ir Valdui Papieviui. Abu sutartinai tvirtino avantiūroms „nepasirašantys“ ir savo knygoms reklaminių kampanijų neplanuojantys – žinia apie gerą knygą turinti sklisti iš lūpų į lūpas. Tokia reklama esą efektyviausia ir patikimiausia. Tačiau, o paradoksas (!), šie sąžiningi, nuoširdūs, brandūs talentai skaitomiausių knygų topuose dalinasi kaimynyste su tuo pačiu Tapinu, suraitančiu tekstą į apkūnų tomelį kone per mėnesį ir dargi sėkmingai jį parduodančiu! Ar dažnas lietuvių rašytojas šiandien gali pasigirti 8 knygos („Vilko valanda“) leidimais per 3 metus ir 20 tūkst. egzempliorių perkopusiu tiražu?

„Kodėl turi būti alkanas, jei gali būti apysotis?“ – plunksnagraužių kolegų atlapaširdiškai klausė Andrius Tapinas. Tuo metu RoRa (Rolandas Rastauskas), bergždžiai neklausinėdamas, šiemet vėl žvitriai liuoktelėjo į projektinio forumo vagoną. Dargi su dviem asistentėmis.

Poeto, vertėjo, literatūros kritiko bei Biržų vicemerės Irutės Varzienės didžiosios simpatijos Mariaus Buroko parengtas mini gidas po rašytojų profilius facebookʼe ekskursantus supažindino su skirtingomis rašytojų komunikacijos strategijomis (aktyvia, pasyvia, stebėtojo ir kt.). Kuri strategija geriausia – atsakymas nevienareikšmis.

Kalbėdama apie išpopuliarėjusius socialinius projektus poetė, eseistė, „Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktorė Giedrė Kazlauskaitė konstatavo, jog paspalvinti paveikiais motyvais (religiniais, mitologiniais, tautiniais ir pan.) pastarieji dažnai pristatomi kaip meniniai, nors menu čia net „nekvepia“, o iniciatyvų autorių pernelyg pamėgtas viešumas greičiausiai liudija asmenybės sutrikimus.

Kaip visuomet, preciziškai parengtame vertėjo, literatūros kritiko Laimanto Jonušio pranešime – priešinga kūrėjų taktika – sąmoningas slapstymasis nuo visuomenės. Pavyzdžiui, rašytojas J. D. Salingerʼis laikęsis pozicijos, jog skaitytojas turi vertinti „nuogą“ tekstą, atsietą nuo autoriaus asmenybės. Visgi pastabus Giedros Radvilavičiūtės žvilgsnis salėje užfiksavo „pasislėpusį“ amerikiečio laikysenai ir tekstams prijaučiantį vertėją – biržietį Povilą Gasiulį.

Jaunas poetas, vertėjas Tomas Taškauskas rašytojus, leidėjus ir bibliotekininkus mėgino išprašyti iš dramblio kaulo bokštų, pasidomėti skaitytojų – žmonių, o ne vartotojų – lūkesčiais, poreikiais, paneigti visuomenėje įsišaknijusius stereotipus, grąžinti literatūros ir rašytojo prestižą.

Pritariantis balsas iš salės sakė, jog komunikacija ir vadyba padėtų megzti dialogą tarp kūrėjų ir žmonių. Prieštaraujatis teigė, kad rašytojas – ne pirklys. O kurios pozicijos šalininkai išlošia rinkoje?

Apie naujas, prie globalių transformacijų, kintančių žmonijos poreikių prisitaikančias knygų kūrimo, leidybos bei pardavimų strategijas su nykstančio dvasingumo ilgesiu kalbėjo menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. Iš šio pranešimo darytina išvada, jog knyga šiandienos pasaulyje vis dar išlieka viena geidžiamiausių, prestižiškiausių individo saviraiškos, įsiamžinimo formų, todėl sparčiai populiarėja savilaida, o didžiausio JAV tinklo „Barnes & noble“ knygynuose jau galima įsigyti... TV realybės šou žvaigždės Kim Kardashian asmenukių knygą.

Menotyrininkė, fotografijos bei dailės kritikė Agnė Narušytė pasakojo (netgi leido pačiupinėti) apie visai kitokias – nenuobodžių fotografijų - knygas, kurios meno gurmanui – tikri ekskliuzyvai, tik, bėda, praktinės naudos iš jų – apskritas nulis. Cituojant kritikę, „menininkų atradimai nebus naudingi buityje, bet galbūt palengvins būtį...“
Žinoma dailininkė, iliustratorė, grafikė ir aistringa knygų mylėtoja Sigutė Chlebinskaitė demonstravo, kiek išmonės, profesionalumo, triūso reikalauja knygos dizainas, pristatė autorinius pastarųjų metų darbus, išmanias užsienio leidėjų naujoves. Anot dailininkės, tai idealios knygos, šalia kurių norisi užmigti ir atsibusti. Viltinga: „greito maisto“ amžiuje knygos vis dar kuriamos (ne kepamos, gaminamos!) su didžiule meile, aistra, atsakomybe.

Dizaineris, Vilniaus dailės akademijos doktorantas Edvardas Kavarskas, pasiremdamas psichologija bei neuromokslų tyrimais dėstė, kaip knygas padaryti matomas, patrauklias pirkėjui. Meno rinkos ekspertas Ernestas Parulskis atskleidė, kad kūrinio vertę (ir kainą) lemia ne tiek kūrėjo genialumas, kiek pasakojimas (kažkokia su kūriniu ar kūrėju susijusi istorija), vienaip veikiantis „gimtojoje“, kitaip – svetimose rinkose. Ekspertas žodį pavertė kūnu improvizuotame aukcione parduodamas keliolika stiklainėlių „Šiaurės vasaros“ dalyvių virtų uogienių. 142 eurai, konvertuoti į forumiečių knygas, netrukus perėjo Biržų viešosios bibliotekos nuosavybėn.

Kas yra ir kaip veikia reklama, aiškinosi filologas Dainius Vaitiekūnas. Aštriaplunksnė kritikė Virginija Cibarauskė džiaugėsi būdama moterimi, nes kitaip tikimybė „gauti į galvą“ veikiausiai taptų realybe. Vertinimas – darbas atsakingas, nedėkingas ir netgi pavojingas. Panegirika rašytojų vis dar suvokiama kaip reklama, kritika – kaip antireklama, asmeninis įžeidimas.

O kada įsižeidžia skaitytojas, žiūrovas, klausytojas? Ar įsižeidžia? Žinoma. Pavyzdžiui, tuomet, kai tampa nebeaišku, ką – naktinėtojų kantrybę ar manieringą savo žavesį – tikrina (-si) laiko nuovoką praradę performeriai. Laiko, kuriame galiausiai išskysta prasmės, nuslopsta pojūčiai ir lieka tik Nokia sound... Dar įžeidu tuomet, kai knyga, o ne autorius pravardžiuojamas „Vyno kopija“, nors vaizdas byloja priešingai. Tiesa, nemalonų vaizdą pakoreguoja gražioji moderatorė literatūrologė Jūratė Čerškutė, dargi turinti nenuginčijamą talentą suvadelioti iš diskurso iškrikusius veikėjus.

Nepaisant nesklandumų, šiųmetė „Šiaurės vasara“ jaunesnė, margesnė, gyvesnė. Ir auditorija nepalyginamai gausesnė. Šeimyniškai forumą Biržuose priėmę, sykiu įgijome galimybę kurti pasakojimą, kuris kažkada neabejotinai duos dividendų.