Atsiliepimai spaudoje 2006

Astrida Petraitytė
„ŠIAURĖS VASARA“, 2006 (SAVAVALIŠKAS POŽIŪRIS)
Literatūra ir menas, 2006-09-01 nr. 3107

Regiu: prigimtinio imuniteto saugomą sveiką mūsų krašto ląstelę – provinciją – ima graužti tarsi iš vidaus, bet užneštas iš pašalės kultūrinis užkratas. Štai: Thomo Manno festivalis Nidoje, „Santaros-Šviesos“ konferencija Anykščiuose, Poetinis Druskininkų ruduo, „Šiaurės vasaros“ forumas Jurbarke...

Taigi – dar gyvi įspūdžiai iš rugpjūčio 24–27 d. vykusio V tarptautinio šiuolaikinės literatūros forumo „Šiaurės vasara“. Baltijos kultūros fondo (BKF) rengiama žaisminga intelektuali šventė įgijo vyksmo tradicijas, formas, „atramines kolonas“, o tradicija leidžia patirti ne tik atradimo, bet ir atpažinimo, sugrįžimo džiaugsmą. Renginio stabilumą, matyt, garantuoja jo komanda – prodiuserė (BKF direktorė) Dalia Strimaitytė, projekto autorė Giedra Radvilavičiūtė bei vedėjas Leonidas Donskis (tiesa, pirmojo vakaro Jurbarke vedimą perleidęs Jūratei Baranovai). Šįkart renginio fone šmėkštelėjo ir „nematomieji“ – Strimaitytė padėkos žodyje minėjo ir fondo valdybos, ypač – jos pirmininkės prof. Irenos Veisaitės idėjų vaidmenį.

Kad stabilumas neperaugtų į stagnaciją apsaugo kasmet vis kita renginio tema, projekto autorės siūlomas požiūris į literatūros lauką, šįkart: „Skaityti – reiškia matyti“. Tik gal tai pernelyg bendras ir trivialus požiūris, nesufokusuojantis žvilgsnio, neišplėšiantis iš visuminio chaoso mažesnio fragmento? Be to, apsieita ir be vidinio teorinės renginio dalies struktūravimo, segmentavimo į potemes. Ankstesniais metais būta mėginimų vieno pusdienio pranešimus jungti į teminį bloką; tokia pranešėjų sąveika provokuoja klausytojų pastangas „nusipinti savą virvelę pamėtėtiems karoliukams suverti“ bei reikalauja vedėjo apibendrinamo žodžio. Tuo tarpu pabirų, vienas su kitu nesusijusių pranešimų srautas ne itin skatino ir L.Donskio intelektualines improvizacijas (laimingo atsitiktinumo dėka sulaukėme poetinių: baigiamojo vakaro metu viename skaitomame tekste nuskambėjus E.A.Poe vardui, vedėjas, lyg to momento ir būtų laukęs, vienu atsikvėpimu padeklamavo Poe „Eldoradą“ originalo kalba bei lietuvišką – Churgino variantą). Gal tik aš nepajėgiau pagauti neįvardytų, bet giliau glūdinčių pranešimų sąsajų, tad savavališkai kūriau savąsias, perkeldama pranešimus: tarkim, į susikurtos potemės „Skaityti – reiškia žiūrėti“ lauką šalia Tomo S.Butkaus pranešimo apie „čiabukus“ (t.y. amerikietiškų „chapbook“ – vieno skyriaus knygelių su įvairiais „rankų darbo“ priedais – lietuviškus analogus) įtraukdama ir dano poeto Nielso Lyngsø pasirodymą (skaitymų programoje): pademonstruotoje jo knygoje grafikos ne mažiau nei poezijos. Arba „šaukdamasi“ hipotetiškai galimų pranešimų, tarkim, mano susikurtai potemei „Savavališkai konstruojamas matymas“: be J.Baranovos „Žodžio ir vaizdo priešpriešos: René Margritte ir Michel Foucout“, „regėdama“ įvairių siurrealizmo raiškų – literatūroje, kine – interpretacijas...

Bet ši galimų „papildų“ paieška – tik iš aiškesnės struktūros poreikio, ne dėl įspūdžių trūkumo. Priešingai – programos intensyvumas nepaliko plyšelio nuobodžiui ar išglebimui. Visko buvo daug – net ir svečių (lyginant su praėjusiais metais). Kaip „išskirtinis renginio svečias“ lenkų rašytojas Antonis Libera dalyvavo jau pirmo vakaro programoje – greta Vytauto Labučio žaismingos komandos (Eugenijus Kanevičius, Arvydas Joffė) bei dueto EXLEX (Tomas Dobrovolskis ir Neda Malūnavičiūtė). Libera, nors skaitė ir bestseleriu tapusio savo romano „Madame“ ištrauką, labiau prisistatė kaip Samuelio Becketto „pasiuntinys Rytų Europoje“ (tai paties Becketto jam suteiktas titulas) – rašytojas yra ne tik vertęs absurdo pjesių klasiko kūrinius, bet ir juos Lenkijoje režisavęs. Vilniaus klube „Tamsta“ (kuriame forumas pradėtas ir užbaigtas) paskaitęs prisiminimų apie savo paskutinį susitikimą su Beckettu Paryžiaus kavinėje po literatūros simpoziumo, šią temą Libera pratęsė Jurbarke – aptarė Becketto pjesės „Katastrofa“ parašymo aplinkybes (Avinjono teatro festivalis, norėdamas išreikšti solidarumą su tuokart kalinčiu V.Havelu, kreipėsi į dramaturgą, ir šis parašė pjesę), pasiūlydamas ne politinę, bet mitinę „Katastrofos“ interpretaciją. Liberos pranešimą užbaigė keliolikos minučių filmukas (Liberos statytą „Katastrofą“ BBC nufilmavo Becketto atminimo programai tuoj po jo mirties).

Latvijai forume atstovavo Andra Neiburga (pasistengusi likti šešėlyje; trupantį gyvenimo gruoblėtumą sodria kalba perteikiantį apsakymą „Stumk stumk“ perskaitė – „autorizuotai“ – Giedra Radvilavičiūtė), Suomijai – švedė Monika Fagerholm, Islandijai – Péturas Gunnarsonas, Norvegijai – Nikolajus Frobeniusas. Daugelis jų ir skaitė kūrybą „meninėje programoje“, ir pasisakė teoriniuose seminaruose. Visuose renginiuose į „suplanuotus“ įspūdžius įsibrauna įvairūs atsitiktiniai artefaktai – taip mano savavališka empatija, regint „autonomišką“ svečių egzistavimą, kai įsitraukiama tik į „oficialų vaidmenį“, visą kitą laiką liekant „nuošalėje“, kūrė graudulingus vienišystės, apleistumo, įmestumo į svetimybę vaizdinius. Bet gal tai neišvengiama svečio svečioje aplinkoje egzistencija, o spalvinga Reino Raudo raiška prieš porą metų – labiau išimtis nei taisyklė?..

Grįžkim prie intelektualių patyrimų. Pranešimų gausa savaime garantavo požiūrių, kalbėjimo stilių, nagrinėjamų aspektų įvairovę. Galbūt „mačiau“ labiau svečius, bet „išgirsti“ rūpėjo saviškius. Kaip visad skvarbus filosofės Audronės Žukauskaitės žvilgsnis, šįkart ji apžvelgė „Išnykimo scenarijus: Gombrowicz, Kafka, Beckett“ (dėl savo diletantizmo neįtikėjau ekonominėmis atgyvenusios „humanistinio patoso“ literatūros prielaidomis ir nesupratau, kaip nuo „oidipinės kapitalizmo situacijos“ gelbsti kuris nors iš pateiktų išnykimo scenarijų – virtimas vaiku, gyvūnu ar nesuvokiamuoju).

Nuoseklų pranešimą „Literatūrinės regimybės“ padarė Nijole Keršytė. Aptarusi du požiūrius į literatūrą – analogišką dailei realybės imitavimą ir savarankišką kalbos priemonių raišką, be būtinybės ką nors „rodyti“, – pranešėja abiejų funkcijų susipynimą analizavo, pasitelkdama V.Nabokovo romaną „Neviltis“ (antrininko istorija, rašytojui leidžianti kurti realybės iliuziją, kartu paro­dant, jog „vizualumas“ yra konstruojamas).

Audinga Peluritytė („Kaip atsiranda daiktai šiuolaikinėje lietuvių poezijoje“) pasiūlė gan plačią lietuvių rašytojų poetinio pasaulio panoramą: aptarė „daiktiškumo“ kismą, pradėdama Maironiu ir baigdama G.Patacko, T.Marcinkevičiūtės bei A.A.Jonyno karta (norėjosi, kad autorė, užuot po pranešimo pripažinusi, jog „daikto“ samprata problemiška, būtų iš pradžių apibrėžusi, kokią prasmę „daiktui“ panešime suteikia pati).

Dalios Zabielaitės pranešimas „Rašytojas ir viešieji ryšiai“, perskaitytas Donskio, skambėjo „aistringai“. Kritikos ietis nukreipusi į „žurnalistinę literatūrą“, visų jos nuodėmių „atpirkimo ožiu“ Zabielaitė pasirinko F.Beigbederą.

Ne visi pranešimai buvo orientuoti į mokslinės konferencijos lygmenį. Kai kurie autoriai teorines įžvalgas pasistengė įvilkti į žaismingą metaforišką rūbą (pavyzdžiui, nedalyvavusio Alfonso Andriuškevičiaus pranešime „Vizualumas aklųjų mene“ jau pradinis aptariamo objekto už(de)kodavimas – aklasis tai poetas – garantavo paradoksalią kalbėseną), kai kurie tik praskleidė nesąmoningos (poetinės) egzistencijos metaforiškumo šydą, nesistengdami „dekoduoti“ paslapties (Aidas Marčėnas, remdamasis savo patirtimi, kalbėjo apie „Sapną literatūroje“). Tiesa, porą pranešimų – viešnios M. Fagerholm ir pusiau viešnios Paulinos Pukytės, – gvildenančių, „kaip ir ką aš rašau“, ekonomijos dėlei mielai būčiau įtraukusi kaip įžangos žodį į rašytojų „meninę programą“. P.Pukytės lakonišku žodžiu, kartais ir nutylėjimu tapomos „scenos iš gyvenimo“ išties „matomos“, joms komentarai „kaip“ nereikalingi. („Pamatyti“ pavyko ir kitų meninių tekstų herojus – Alvydo Šlepiko „Irisų“ berniuką, M.Fagerholm nuos­tabią paauglę Divą, N.Frobeniuso Laturą, ištiktą keistos negalios – negebėjimo jausti skausmą. Sunkiau sekėsi ne tik pamatyti, bet ir išgirsti „rodomus“ dalykus – jauno, dar labiau jaunatviško poeto T.S.Butkaus poeziją, perteikiamą teatriniu performansu. A.Marčėno poezijos – kaip ir apskritai Poezijos – geriau ir nesistengti „įmatyti“, nesibrauti per rūką, tirpdantį daiktų kontūrus...)

Geru žodžiu norisi paminėti nepretenzingai, nuosekliai Vitalijos Pilipauskaitės aptartą „trumpųjų žinučių literatūrą“; pranešėja apžvelgė solidžių kūrinių (tarkim, Biblijos) „perrašymus“ SMS stiliumi, mėginimus imituoti trumpųjų žinučių informaciją, kuriant literatūrą paaugliams, realių telefoninių žinučių jungimą į „tekstus“.

Dar vieno nedalyvavusio autoriaus – Nerijaus Mileriaus – pranešimas „Vykusios ir nevykusios ekranizacijos“ buvo kone vienintelis bandymas pagvildenti šį forumo temos aspektą: literatūros „matymo“ (ne)adekvatumą kino „rodymui“. Pranešimas buvo „įvadinio“ pobūdžio, jame apžvelgta žodžio ir vaizdo santykio raida kine nuo nebyliojo filmo laikų. Tad liko neįžengta į platų – gal ir pavojingą – ne tik teorinių svarstymų, bet ir empirikos pataršymo galimybių lauką. Juk ne tik pasaulio šedevrai ar „virtuoziško“ kičo pavyzdžiai, bet ir lietuviškos literatūros „matymas“ kine galėtų būti puiki alyva diskusijų ugniai. Tad ir su kolege Renata svarstėme, kodėl kaip tik šiemet nebėra vakarinės kino programos, kai pati tema ją „diktuoja“?

Bet nėra ko priekabiauti – bent man žaviausia viso renginio akimirka tapo kino vakarą „Naktiniame klube“ pakeitusios „Pasakos suaugusiems“. Brigita Bublytė, talkinama kontrabosisto Vyčio Nivinsko bei smuikininkės Anos Čekasinos, sukūrė mažą spektakliuką, netikėtą literatūrinio žanro pasirinkimu ir muzikinės bei teatrinės formos įtaigumu. Artistinį ir vokalinį meistriškumą Brigita pademonstravo ir kitą vakarą „Tango programoje“, atliktoje su džiazo muzikantais (V.Labutis, A.Joffė, V.Nivinskas, Dmitrijus Golovanovas).

Taigi intelektinių, estetinių ir emocinių hedonistinių įspūdžių patirta su kaupu (pastarųjų suteikė ir tradicinis plaukimas Nemunu, laive skambant džiazui). Bet, kaip atsisveikinimo su Jurbarku vakarą pranešė D.Strimaitytė, „Šiaurės vasaros“ forumas siekia ir edukacinių tikslų – dar prieš renginį paskelbtas moksleivių rašinių konkursas (šiemetinio forumo tema). Pagarsinus rezultatus, netikėtumas buvo paradoksalus: laureatu tapo ne „vienas iš tūkstantinės moksleivių minios“, bet „žinomas vardas“ – kaunietis Darius Piraitis (šį pavasarį Kauno valstybinio dramos teatro organizuotame šiuolaikinių pjesių konkurse jis tapo vienu iš laureatų). Jurbarke Darius perskaitė savo novelę „Kvapnūs paryžietiški žaidimai“.

O jurbarkiški žaidimai – intelektualūs, muzikalūs, intensyvūs... Man patiko.

L. Laurušaitė. Literatūrinis šiaurės džiazas

Rugpjūčio 24–27 d. Vilniuje ir Jurbarke vyko tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas „Šiaurės vasara“. Renginio prodiuserės Dalios Strimaitytės dėka šiemet jis pasiekė organizacinę, o pranešėjų pastangomis – intelektualinę brandą. Per penkerius metus (tokia forumo istorija) jis tapo nebeįsivaizduojamas be spiritus movens Leonido Donskio, be kasmetinio pasiplaukiojimo garlaiviu „Tolstojus“, be medinės Jurbarko krašto muziejaus salikės ir džiazo refrenų. Pranešimai, balansavę tarp teorinio straipsnio ir meno kūrinio, pretendavo išryškinti kone visas įmanomas vaizdo ir teksto sąlyčio briaunas – nuo vaizdo ir teksto priešpriešos (Jūratė Baranova) iki žodžio ir vaizdo sintezės kinematografijoje (Nerijus Milerius). Vakarais vykdavo mažiau formalūs ir labiau muzikalūs kūrybos skaitymo vakarai. Labiausiai intrigavo ne saviškiai, nes kiekvienas pažįstamas autorius jau yra savotiška nuoroda į pranešimo kokybę, bet svečiai – jų šiemet pakviesta iš Suomijos, Norvegijos, Islandijos, Lenkijos, Danijos ir Latvijos. O viena netikėčiausių forumo viešnių buvo šen bei ten šmėžuojanti Antano A. Jonyno kalytė Bruknė, pajutusi šunišką (intuityvią?) simpatiją projekto autorei Giedrai Radvilavičiūtei.

Kaip ir dera renginiui, pavadintam „Skaityti – reiškia matyti“, pranešėjai savo ištarmėms nešykštėjo vaizdinės medžiagos: lenkas Antoni Libera pademonstravo paties režisuotą filmą (kuris, beje, gerokai pranoko jo kalbą), Tomas S. Butkus surengė „čiabukų“ (nedidelio tiražo knygos, apipavidalintos pagal autorines technologijas) parodą, J. Baranova savo pranešimą iliustravo (iškalbingais!) Magritte'o paveikslais, kuriuose atsiveria paradoksali erdvė tarp pavadinimo ir vaizduojamo objekto. „Nevizualiausias“ forumo dalyvis buvo Alfonsas Andriuškevičius, pats taip ir nepasirodęs, o pranešimą pavadinęs „Vizualumas aklųjų mene“, suprask, poezijoje.

Danų poetas Nielsas Lyngsø, garsėjantis kaip poezijos eksperimentatorius ir propaguojantis į globalumą orientuotą poezijos modelį, irgi pademonstravo vizualinį artefaktą – savo daiktiškosios poezijos rinktinę „Morfijus“ (2004). Svarbiausia, pasak jo, kad skaitytojas gali įeiti į knygą ir išeiti iš jos bet kurioje vietoje, nes knyga neturi puslapių numeracijos. Įdomu, kad tokiam neįprasto pavidalo leidiny esama ir tradicinės poetikos pavyzdžių (sonetų).

Visi godžiai laukė pasirodant „niūriojo skandinavo“ Nikolajaus Frobeniuso, norvegų prozininko ir... buvusio pankroko muzikanto. Į klausimą, koks ryšys gali būti tarp pankrokiškos rašytojo praeities ir literatūrinės kūrybos, atsakymas slepiasi Danutės Kalinauskaitės sudarytame forumo lankstinuke: „Mano tekstų ritmas, kapoti sakiniai ir rėžiančios pauzės – perimta iš pankroko. Prie viso to dar pridurčiau agresyvumą, rūstumą, iškreiptą seksualumą ir įniršį“. Susidomėjote? Į lietuvių kalbą yra išversta N. Frobeniuso knyga „Laturo katalogas“ (2005). Tai odė skausmui, pasakojanti apie berniuką, kuris gimė neturėdamas skausmo pojūčio ir nesugeba perprasti skausmo logikos. Skausmo nebuvimas romane traktuojamas kaip negalia ir, pasak N. Frobeniuso, kursto sadizmą.

Jei N. Frobeniusui norma tapo nepaklusimas normoms, tai švediškai kurianti Suomijos rašytoja Monika Fagerholm, priešingai, nesiekia skaitytojui pasirodyti labai išmintinga ir mano, kad naujų istorijų pasauliui negali pateikti. Apie moteris ir mergaites rašanti M. Fagerholm kuria tam, kad ką nors pakeistų savyje. Ji perrašo savo mėgstamiausią kūrinį – J. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ – iš mergaitės pozicijų, tarsi parodydama, kad pasaulyje – nieko nauja.

Dar vienas forumo svečias – islandų rašytojas Péturas Gunnarsonas, prancūzų literatūros („Madam Bovari“, „Prarastojo laiko beieškant“) vertėjas, scenaristas ir daugybės romanų autorius. Norėdamas pagauti akimirką, jis nešiojasi su savim užrašų knygeles, kurias paskui publikuoja. Deja, jo perskaitytos ištraukos ir priminė labiau užrašų knygelės turinį nei tikrą literatūrą...

Pasirodo, forume būta ne tik užsieniečių, bet ir grynakraujų vietinių. Pranešimą apie trumpųjų žinučių literatūrą perskaitė jurbarkietė Vitalija Pilipauskaitė, Kęstučiui Navakui nepaliaujamai replikuojant, kad tai apskritai ne literatūra ir ne pranešimo objektas.

Neretai pranešimų pavadinimai buvo labiau intriguojantys nei jų turinys. Paulina Pukytė, paprašyta kalbėti tema „Miestas, virstantis tekstu: vaizdas kaip pagrindinis veikėjas“, nutarė paanalizuoti savo pačios kūrybą. Ką gi, visada įdomu išgirsti, kaip autorius traktuoja pats save. Pasirodo, rimtumas nėra didžiausia vertybė literatūroje, to ją išmokęs Londonas, o jos kūrybą reikėtų laikyti tarpdisciplininiu rašymu. P. Pukytė stengiasi ne kurti fikciją, bet iškreipti tikrovę ir siekia žodžio ekonomijos. O iš filmavimo aikštelės trumpam atlėkęs A. Šlepikas prisipažino, kad lakoniškumo jį išmokę kino scenarijai.

Poezijos ir įžvalgų į savo sapnus pažėrė Aidas Marčėnas, atskubėjęs į forumą nuo jūros, kur mokė savo sūnų šokinėti per bangas. Pasirodo, rašyti jam einasi ne taip paprastai kaip N. Fagerholm, poezija jam – „sielos serfingas“, o kad pagautum lūžtančią bangą, reikia nemažai treniruotis. Poeziją A. Marčėnui tenka kurti net ir sapnuose, kur ji atrodo labai stipri. Tačiau iš susapnuotos poezijos poetas tėra panaudojęs vieną eilutę, o ir ta pati priklauso ne jam, bet Tomui Venclovai, kartą apsireiškusiam sapne: „Rašyti poeziją, tai ne tašyti kuolą“.

Po grakščių sapniškų A. Marčėno pasažų akademinio rimtumo forumui įpūtė tvirtai metodologiškai pasikausčiusių mokslininkių triada: Audronė Žukauskaitė, Nijolė Keršytė ir Audinga Peluritytė. Pastaroji prelegentė, apžvelgusi daiktų vaizdiniją nuo Maironio iki dabartinės poetų kartos, pažymėjo, kad lyrikos žodis vis dažniau praranda žemdirbiško pasaulėvaizdžio atspalvį ir patenka į štampuojantį fabriko mechanizmą.

Aktyvias diskusijas sužadino Dalios Zabielaitės pranešimas, dėstęs žinomas, bet dėl to nemažiau aktualias tiesas, kad šiandien galima išgarsėti vien pasitelkus reklamos triukus. Viena pedagogė po pranešimo skundėsi negalinti paaiškinti mokiniams, kodėl A. Urbonaitės romanas – prasta literatūra, jei apie tą knygą tiek daug kalbama ir ji taip reklamuojama...

Simptomiška, kad G. Radvilavičiūtės perskaitytas latvių autorės Andros Neiburgos apsakymas „Stumk, stumk“ nuskambėjo kaip jos pačios rašytas tekstas. Išties A. Neiburgos apsakymuose esama nemažai tipologinių bendrumų su tos pačios kartos lietuvių moterų kūryba (G. Radvilavičiūtė, D. Kalinauskaitė), tad forume ji buvo priimta ne kaip užsienietė, o kaip „sava“.

Bet tarsi iš kitos planetos pasirodė per skirtingus mikrofonus skirtingais tembrais aidintis ir riaumojantis T. S. Butkaus balsas, kuris bylojo „poetines“ tiesas apie oranžinį kombinezoną praplyšusiu klynu ir panašius dalykus. Išjungęs salėje šviesas, šou autorius nusileido iš balkonėlio į salę pats pasipuošęs tuo kombinezonu ir švytinčiu žibintuvėliu ant galvos. Netrukus klausytojų jis buvo pakrikštytas „oro architektu“. Lyginant su šiuo pretenzingu performansu, naivokas kauniečio dvyliktoko Dario Piraičio kūrinėlis apie vaikiną, Paryžiuje gyvenantį savo perskaitytų knygų herojų gyvenimą, nuskambėjo itin šiltai ir autentiškai. Tai viena forumo tradicijų – kasmet apdovanoti moksleivį, parašiusį geriausią rašinį tų metų renginio tema.

Nestigo „Šiaurės vasaroj“ ne tik tikro, bet ir diskusijų džiazo bei literatūrinio džiazavimo momentų: juk ne taip dažnai išgirsi Edgaro Allaino Poe poeziją dviem kalbomis deklamuojantį L. Donskį ar Arvydą Joffę, kalbantį Arvydo Sabonio balsu.

Forumas buvo akivaizdus įrodymas, kad ne šventieji puodus lipdo, o mums, lietuviams, jau seniai laikas mesti lauk visus kompleksus. Šiaurės šalių kontekste atrodome mažų mažiausiai lygiaverčiai.