Atsiliepimai spaudoje 2011

“Šiaurės vasara” Jurbarke

Janina Sabataitienė
Jurbarkotv.lt

Paskutinį šių metų vasaros savaitgalį Jurbarke, po metų pertraukos vėl vyko tarptautinis literatūros forumas “Šiaurės vasara”, kuris mūsų mieste rengiamas nuo 2002 metų.

Į aštuntąjį forumą, tradiciškai vykusį senajame Jurbarko miesto parke susirinkęs didelis būrys kultūros elito –garsių ir mažiau žinomų ar dar tik būsimų literatų, literatūros kritikų, vertėjų bei filosofų, ne tik iš Lietuvos, bet ir kaimyninių Baltijos bei Skandinavijos šalių, tris dienas diskutavo šiam forumui pasirinkta tema – „Aš ir kitas literatūroje“.

Vienos iš „Šiaurės vasaros“ iniciatorių ir organizatorių, rašytojos Giedros Radvilavičiūtės teigimu, šių metų, forumui parinkta tema yra labai aiški bei apima platų literatūros analizės spektrą. Cituodama vieno garsaus rašytojo žodžius, Giedra Radvilavičiūtė teigė, jog pagrindinė kova literatūroje vyksta ne tap rašytojo ir romano herojaus, o tarp rašytojo ir skaitytojo. Ši tema pasak jos, buvo gvildenama iš labai netikėtų pusių. Į kitą temą – „Aš ir pavydas literatūroje“ buvo žiūrima taip pat skirtingais rakursais. Sakoma, jog egzistuoja dvi pavydo rūšys – juodas ir baltas. Neretai balto pavydo vedami literatūros kūrėjai stengiasi ne tik savo kūriniais neatsilikti nuo mylimų ir mėgiamų autorių, bet ir stengiasi juos pralenkti. Paklausta, kokiai auditorijai skirtos šios temos, rašytoja tikino, jog tiek minėtos temos, tiek ir visas forumas yra skirtas ne tik visiems be išimties literatūros mylėtojams, bet ir studentams bei pedagogams.

Pirmąją forumo dieną, o tiksliau vakarą, burtis prie Jurbarko turizmo informacijos centro iš tolo kvietė gyva muzika. Garsaus saksofonisto Kęstučio Vaiginio suburto tarptautinis trio atliekamas džiazas puikiai derėjo ne tik prie tam vakarui parinktų lietuvių autorių Lauros Sintijos Černiauskaitės ir Jurgos Tumasonytės bei svečių iš užsienio skaitytų autorinių kūrinių, bet ir prie čia pat parko medžiuose pakibusios saulės laidos.

Nepamirštamu reginiu– puikiu literatūros ir muzikos deriniu , tą patį vakarą susirinkusius nustebinęs rašytojas Rolandas Rastauskas, įkvėptas sėkmės, ne mažiau įdomesnius siurprizus dovanojo ir kitomis forumo dienomis.

Pagal iš anksto numatytą programą seminarams ir diskusijoms buvo skirtas visas šeštadienis ir pirmoji sekmadienio dienos pusė.
Jų metu, savo pranešimuose į “Kitą“ kaip objektą, sutinkamą ne tik literatūroje, jos istorijoje, autobiografijoje ar politikoje, bet ir kasdieniniame gyvenime, žmonių tarpusavio santykiuose bei sąlytyje su gamta buvo pažvelgta įvairiais aspektais.

Toks renginys ne tik skaitantiems, bet ir suprantantiems ir analizuojantiems tai ką skaito turėtų būti išties tikra dievo dovana, nes Lietuvoje vis dažniau priekaištaujama, kad kultūrai, kultūrinei žiniasklaidai skiriama labai mažai dėmesio, pinigų, todėl esą ji pasmerkta vegetuoti, vos sudurianti galą su galu. Šiuose žodžiuose esama daug tiesos.
Kita vertus, ar patys kultūros žmonės skiria pakankamai dėmesio kultūros reikalų viešinimui? Jurbarke vykęs tarptautinis literatūros forumas „Šiaurės vasara“ netapo reiškiniu ar bent jau svarbiu renginiu Jurbarko krašte.

Kulki informacija savivaldybės tinklalapyje apie tai, jog po metų pertraukos šis renginys vėl sugrįžta į Jurbarką, pasirodžiusi tik forumo išvakarėse, sudomino siaurą Jurbarko kultūros elito ratelį.

Renginio organizatoriai net nesuko galvos, kaip pateikti informaciją regiono žiniasklaidai – tiesiog nepateikė ir tiek.
Neabejotinai šis renginys būtų sudominęs gimnazijos mokytojus ir moksleivius ar šiaip literatūros gerbėjus, tačiau diskusijose jų nesimatė. Tad ko vertos gražios kalbos apie švietimo reformas, kurių tikslas – auginti mokykloje asmenybę, jeigu į literatūrai skirtą renginį nekviečiami pedagogai ar būsimieji studentai, ypač įvertinant tai, kad provincijos mokytojai neišlepę nuo aukštosios kultūros renginių?

Kad šiam renginiui iš tiesų trūko reklamos pripažino ir filosofė, eseistė, literatūros kritikė, daugelio knygų autorė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus pedagoginio universiteto Filosofijos katedros profesorė Jūratė Baranova. „ Žinoma būtų gerai, kad mokytojai dalyvautų, bet gal nebuvo pakankamai informacijos. Pagaliau yra vasara. Žmonės turi visokių interesų – kas išvažiuoja, kas turi kitokių reikalų. Gražu, kad kažkas ateina, o kad neateina – ką darysi. Sunkus tas susitikimas su kitu…“, – savo mintimis dalinosi profesorė.

Atskirtis, egzistuojanti Lietuvos visuomenėje, deja, jaučiama ir kultūroje. Vieni niekina masinę kultūrą, plūstančią iš televizijos, žurnalų ir estrados, kiti šaiposi iš aukštosios kultūros, jos nesuprasdami ir nenorėdami suprasti. Kita vertus, stebint „Šiaurės vasaros“ renginius, įkyriai zirzė mintis, kad jos dalyvius tenkina esama situacija, kai susirenka būrelis bendraminčių ir kalba jiems mielomis temomis. Nors tarpe forumiečių ir atsiranda vienas kitas naujas veidas, bet dažniausiai tai irgi savi žmonės, kuriuos čionai atvilioja ne tik gvildenama tema, bet ir tie patys, jiems gerai pažįstami, forumo senbuvių vardai.

Vieno iš seminarų petraukos metu pakalbintas filosofas Arvydas Juozaitis prisipažino, jog su profesore Jūrate Baranova jie pažįstami jau seniai.
Jurbarke vykstančiuose tarptautiniuose šiuolaikinės literatūros forumuose A. Juozaitis sakėsi dalyvaujantis pirmą kartą, nors apie „Šiaurės vasarą“ yra girdėjęs ir anksčiau. Ryžtis šiemet atvykti į šį forumą jį paskatinusios dvi priežastys – tai, jog tuo metu netoliese poilsiavo ir viena iš forumo temų, kurioje buvo numatyta diskutuoti apie jo mėgstamo rašytojo G. K. Čestertono kūrybą.

Stebint šį forumą iš šalies, susidarė įspūdis, kad svetimų čia nelabai kas ir pasigedo. Apie renginį nežinoję ir nedalyvavę Jurbarko kultūrininkai, ko gero, irgi jau priprato būti svetimi sostinės kultūros elitui. Belieka pasidžiaugti, kad bent jau saviems renginys įvyko, patiko ir dalyviai išvyko iš mūsų miesto, kaip teko girdėti, patenkinti.

 

 

Jurbarko forumas: keli įspūdžiai ir keli klausimai

Ana Audicka
bernardinai.lt

„Kaip šiais metais Jurbarkas?“ – klausia jauna filosofijos daktarė iš Vašingtono, kuri, jei nebūtų išvykusi į stažuotę, būtų atvykusi pasiklausyti į Jurbarko literatūrinį forumą „Šiaurės vasara. Aš ir kitas literatūroje“ (2011 08 26–29). Elektroniniame atsakyme aprašai stipriausiąjį įspūdį. Kas labiausiai įsiminė? Pasirodo – Rolando Rastausko projektas pirmąjį vakarą. Šiek tiek pavėluotai įeini į salę, atsisėdi. Matai filmo kadrus, girdi skaitantį Rolandą Rastauską. Niekam nežinomas, nes neskelbtas forumo dalyvis (visi klausinėjasi, kas jis toks, o jis, kaip paaiškėja, iš paties RoRa numestos frazės –­ gydytojas iš Izraelio) groja pianinu.

Pamažu imi atpažinti filmą: daugelį sykių matytą Bernardo Bertolucci „The Sheltering Sky“ (1990, „Il te nel deserto“, lietuviškai pristatomas ir kaip „Perskeltas dangus“*, ir kaip „Arbata Sacharoje“, ir kaip „Šiaurės Afrikos dykumoje“). Pradžioje atrodo, kad RoRa skaitomas tekstas niekaip nesisieja su vaizdu. Tačiau vienu momentu įvyksta atpažinimas. RoRa kaip tik ir skaito Paulo Bowleso to paties pavadinimo „The Sheltering Sky“ romano, išversto į lietuvių kalbą kaip „Dangaus prieglobstis“, paskiras ištraukas. Visas šis sceninis įspūdis vis stiprėja, netikėtu kampu išryškėja literatūrinio teksto, vaizdo ir muzikinio akompanimento keistoka dermė. Tada suvoki, kad toks mylimas, tiek kartų žiūrėtas ir peržiūrėtas Bertolucci filmas nublanksta prieš literatūrinio teksto galią, vis dėlto jam neprilygsta. Ima atrodyti, kad vidinis monologas, imanentiškas literatūrai, neįkandamas kino menui. O gal čia tiesiog Bertolucci problema, gal iš tiesų jis kūrė atvirukus, kaip kartais sakoma apie jo rytietišką trilogiją. Literatūra išlošia, bet filmas vis tiek puikus. O gal kiekviena meno forma gyvuoja tarsi sau ir gali klestėti nesusitikdamos, bet priartėjusios išryškina viena kitos unikalias ypatybes? RoRa padeda tašką, liaujasi skaityti iš karto po Port mirties. Taip paaiškėja padėto taško svarba. Žiūrint visą filmą į akis krenta neįmanomybė dviem vienas kitą mylintiems žmonėms susitikti, net esant šalia. RoRa sukeičia rakursą. Pamatiniu akcentu tampa mirtis.

Apskritai pirmojo vakaro literatūriniai skaitymai, supinti su Kęstučio Vaiginio saksofonu, daug kam pasirodė įdomūs. Skaitė Laura Sintija Černiauskaitė, Urmas Vadis (Estija), Benedicte Meyer Kroneberg (Norvegija), Jurga Tumasonytė. Viena psichoanalitikė sakė, kad Tumasonytės eilėraštis – absurdo naracija apie tėvo pirkimą ją net sugraudino.

Ką nauja pranešė užsieniečiai? Jų buvo trys: norvegė, danė ir estas. Pristatydama estų rašytoją Urmą Vadį forumo kūrėja Giedra Radvilavičiūtė pasitelkė paralelę: Estijoje šis rašytojas yra „geidžiamas panašiai kaip Lietuvoje Sigitas Parulskis“. Rašytojas pranešė, kad šiaip rašo prozą, bet ji per ilga, tai jis skaitysiąs kone vienintelį savo parašytą eilėraštį „Man labai baisu dėl savo sūnaus“. Nenuvylė: „Man labai baisu, kad sekmadienio rytą jis vien su apatiniais sėdės už stalo Türi / bendrabutyje, kaip aš dabar, priešais jį gulės tuščias popieriaus lapas, tačiau toliau / nebebus kur trauktis. / Man labai baisu.“ Po šio skaitymo bene vienintelį kartą iš galinių suolų pritariamai pasigirdo šūksnis: „Bravo!“ Teoriniame prisistatyme „Aš, gyvenimas ir literatūra – kuo jie skiriasi“ Urmas Vadis svarstė tos subtilios takoskyros tarp asmeninės patirties ir literatūrinio personažo klausimą, kuris jau ne sykį buvo gvildentas mūsų literatūrinėse diskusijoje svarstant „Šiaurės Atėnų“ mokyklos patirtinę eseistiką. Norvegė Benedicte Meyer Kroneberg pranešime „Pirmojo romano rašytojos patirtis“ džiaugėsi, kad pagaliau pavyko įgyvendinti savo svajonę – išleisti pirmą romaną ir tapti rašytoja. Iš jos pranešimo paaiškėjo, kad šiuo metu Norvegijoje irgi populiariausia yra patirtinė literatūra.

Pranešėja iš Danijos Anne Marie Mai svarstė danų nacionalinio tapatumo klausimą, kitybę suvokiant kaip svetimos (pavyzdžiui vokiškosios) kultūros įtaką. Pasinaudodama prancūzų filosofo Pauliaus Ricouero istorinio supratimo, bendros atminties, archyvų konceptais, ji iškėlė hipotezę, jog tapatumo pagrindu galėtų būti kūrinio sukūrimo vieta. Taip ji išleido danų literatūros istorijos dvitomį, struktūruodama jį pagal kūrėjams svarbias vietas. Visiems žinoma istorija, kad danų filosofo Sioreno Kierkegaardo tėvas prakeikė Dievą ant kalno, nes šis skyrė jam varganą dalią – ganyti avis. Mai sakė ieškojusi to kalno ir nėra tikra, ar suradusi tiksliai tą kalną, bet vis dėlto savo hipotezę įamžinusi nuotraukoje.

Lietuviškuosius aš ir kito susitikimo teorinius aspektus ryškino Jūratė Baranova ir Laimantas Jonušys. Baranova, pasitelkusi Husserlį, Becketą, Sartre’ą, tikino, jog susitikimas nėra įmanomas. Nebent priešprieša. Ar kitas sutinkamas, ar jis tik sąmonėje sukuriamas? Ališanka pastebi, kad vis dėlto rašytojas kurdamas kalbasi pats su savimi, ir perskaitęs grakščią esė „Cirkas atvažiavo. (Poetas pasaulyje)“ konkrečiai pademonstravo vidinį kūrėjo sąmonės monologą, jo sunkų išėjimą į kitą, netgi kito kūrimą vaizduotėje. Beje, po pranešimo „Aš. Tėvas. Literatūra“ Uršulė Gedaitė užklausta, koks yra pirmasis jos prisiminimas apie tėvą, labai tiksliai atsakė, jog ji negalinti būti tikra, ar tikrai tai, ką ji mano prisimenanti, iš tiesų prisimena. Galbūt ji tai susikūrė vaizduotėje, žiūrėdama nuotraukas. Bet jeigu negalime būti tikri dėl savo pačių praeities atgaminimo vaizduotėje tikrumo, iš kur galime žinoti, kad kitas mūsų vaizduotėje yra tikrai kitas, o ne mūsų kūrybos produktas? Tačiau aš ir kito susitikimas neišvengiamas literatūrinėje kasdienybėje: rašytojas susitinka vertėją, o vertėjas rašytoją, redaktorius – rašytoją ir vertėją ir vice versa. Kaip įmanomas susikalbėjimas ir bendradarbiavimas? Rasa Drazdauskienė žaismingai įrodinėjo, kad rašytojas postuluoja, jog vertėjas tėra jo tarnas. O iš tiesų – privilegijuotas skaitytojas. Palmira Mikėnaitė pranešime „Trečia akis“ aptarė savo, kaip redaktorės, požiūrį į rašytojus. Kyla klausimas: jei rašytojai yra kaprizingi su vertėjais ir jų redaktoriais, ar galime būti tikri, kad nėra tokie ir su kitais sutiktais individais, kad ir, pavyzdžiui, su namiškiais ar su skaitytojais? „Jūs neteisingai mane supratote“, – mintyse, ir ne tik, priekaištauja skaitytojui savo ištaras be galo branginantis rašytojas. O iš tiesų galėtų iki žemės nusilenkti skaitytojui, redaktoriui ir vertėjui, kad apskritai jį skaito ir verčia. Bet tokie motyvai yra nusenę – jie pasiliko XIX amžiaus Dostojevskio dievoieškose.

Jonušys išmintingai apibendrino, jog iš tikrųjų aš ir kito susitikimas ne visai yra galimas, bet tai nesanti jokia tragedija. Tai tiesiog yra tokia pat egzistencinė neišvengiamybė kaip ir supratimas, jog žmogus esąs mirtingas. Savo pranešime „Kitas literatūroje – pažįstamas ir svetimas“ Jonušys nužymėjo susitikimo su kitu literatūroje galimas trajektorijas. Jo teigimu, galima paminėti daug romanų, kurių herojai (arba veikiau antiherojai) nėra tokie žmonės, su kuriais būtų malonu bendrauti gyvenime, bet tekste su jais visai smagu „susipažinti“. Kartais taip yra dėl to, kad mums įdomu, tarkim, per saugų atstumą pažinti kitokį žmogaus tipą, kitokį gyvenimo būdą ir kitokią elgseną, nei mums įprasta ir priimtina. O kartais tai yra toks groteskiškas personažas, kuris mūsų pažįstamoje tikrovėje apskritai neįmanomas, pvz., žmogus, praradęs kalbos dovaną ir galintis skleisti tik gaidžiui būdingas garsus, kaip Andriaus Jakučiūno Servijus Galas.

„Kodėl tu nekalbi apie kitą kaip apie idėją. Juk idėjos yra kitas – jos veda mases“, –­ replikavo Baranovai salėje sėdintis ir vis kažką sau pasižymintis Arvydas Juozaitis. Egzegezė apie Husserlį ir Becketą jo neįtikino. „Man atrodo, jog ne idėja, o tu pats vedei mases per stadionus“, – atsakė Baranova, gal ir ne visai tiksliai. Gal tokiu kaip Juozaičio – taikiosios revoliucijos dvasinio vedlio – atveju įvyksta sėkmingas laikinas asmens ir idėjos susitikimas ir sutapimas.

Dar vienas išryškėjęs Jurbarko forumo bruožas: autorystė, susipinanti su nuomonių įvairove. Radvilavičiūtė neslėpė ir pirmą vakarą pranešė, kad ji prie Jurbarko forumo yra priaugusi panašiai kaip prie paveldėtų senolių kailinių. Lyg ir reiktų atiduoti kam nors, bet vis dėlto gaila. Kita vertus, kaip tik stipri autorystė suteikia vyksmui konceptualumo. Žadina norą prieštarauti, steigti savo koncepciją, galbūt kitokią nei forumo autorės. Jurbarke diskutuojama, o ne adoruojama. O į adoracijas, netgi pomirtines, taip pat žiūrima per distanciją.

Nemažai diskusijų sukėlė Giedrės Kazlauskaitės pranešimas „Karstiniai reiškiniai lietuvių literatūroje“. Suteikiant Kornelijaus Platelio knygos pavadinimui naują prasmę, buvo kalbama apie perdėtą mirusių poetų ir mirties kulto garbinimą lietuvių kultūroje. Ar rašytojo mirtis yra viešas, ar privatus dalykas? Ar nepažeidžiamas geras skonis, jei iš to daromas ištisinis spektaklis? Psichoanalitikai sako, jog tokie vieši mirties garbinimo spektakliai kenkia. Kenkia kam –­ psichologiškai silpniems ar kultūrai? O gal intelektualams nereiktų kištis į tai, kaip tauta atsisveikina su savo mirusiaisiais? Ar nepainiojame savo psichologinio nuovargio nuo masinių reiškinių pompastikos su gero skonio dalykais? Gal reiktų toleruoti svetimą gedulą, net jei mums nepriimtinos rodosi jo formos? Jos gali būti įvairios. „Labai norėčiau mirti taip, kaip numirė Jurga“, – sakė viena jauna forumo pranešėja jau kuluaruose. Vieninga koncepcija nesusiklostė. Jei kas norėjo pasisakyti tuo klausimu, galėjo atvykti į Jurbarką.

 

Dar vienas šio Jurbarko forumo bruožas –­ nemažai jaunų veidų ir amžinasis „kartų klausimas“. Jaunos tyrinėtojos Gabrielės Gailiūtės pranešimas „Keithas Chestertonas –­ literatūros kritikas“ buvo apie britų eseistą, kurio knygas ne per seniausiai išvertė dieninę forumo dalį vedanti ir šalia sėdinti Rasa Drazdauskienė. Kalbėjo informatyviai, beveik akademiškai –­ orientuodamasi į nežinančius. Taip, tarsi Chestertonas niekada nebūtų buvęs čia minėtas. Čia pat salėje sėdi Arvydas Juozaitis, kurio iniciatyva dar tada, kai jis nebuvo joks revoliucijos dvasinis vadas, buvo išleista Chestertono esė knyga. Jis nešiojosi pasikišęs po pažastimi rusiškąjį „Tėvo Brauno“ vertimą. Bet kas begali tai prisimint? Tai vyko seniai, seniai, beveik prieš Kristaus gimimą, kažkokiu sovietmečiu. Dabartiniai pranešėjai tada buvo vaikai. Kam tai beįdomu. Su tuo teks susitaikyti. Anne Marie Mai taip pat pastebėjo, jog šiuolaikiniams Danijos studentams įdomiau naujos teorijos ir naujoji literatūra. Danų literatūros istorija studijuojama tik iš pareigos pirmaisiais studijų metais. Tačiau senstantis Jurbarko dalyvių branduolys visaip bando apgauti bėgantį laiką. Tik A. A. Jonynas su amžiumi eina vis skaidryn ir gražyn, tarsi išmintingai leisdamas laikui bėgti kažkur pro šalį, nesikibdamas į jaunystę. RoRa verčia trisdešimtmečių adoruojama rusišką roką ir pristato forumo dalyviams nufilmuotą projektą. Stebi įrašą kartu su visais ir replikuoja save kaip įrašo personažą: „Senukas.“ Kęstutis Navakas nesijaučia senuku, nes jį nuolatos supa jaunos rašytojos. Tačiau jo vedama vinilinė diskoteka gal vis dėlto labiau demonstruoja subtilų muzikinį skonį, o ne egzistencinį įstrigimą jaunystės muzikoje. Baranova jaučiasi senele, nes atsivežė paauglę anūkę ir į forumą bando pažvelgti jos akimis. Anūkei viskas patinka. RoRa atrodo „fainas, nes įsijautęs“. Ypač patinka Tomas Marcinkevičius, kuris pranešimu „Pavydas literatūroje“ užbaigė forumą deklaruodamas, kad tai, kaip rašo paaugliai yra įdomiau, nei rašo profesoriai. Profesoriai rašo taip, kaip reikia rašyti, o paaugliai taip, kaip jiems norisi. Nepasakė, kas čia kuriam pavydi – ar paaugliai profesoriams, ar atvirkščiai. Tomas prikalbėjo ir daugiau įdomių dalykų, tuo sukeldamas forumo dalyvių emocinį pagyvėjimą. Agnė Žagrakalytė prišoko prie pranešėjo stalo sakydama, kad įėjo į salę iš esmės tik šio pranešimo klausyti ir norėtų muštis, bet nesimuša tik todėl, kad žino, jog rašantys vyrai yra silpni. Pranešėjas atsitraukiamuoju judesiu pradėjo rinktis nuo stalo popierius ir tapo aišku, kad pasikeitimas nuomonėmis toliau žodinio nesiplės. Viena VDU filosofijos doktorantė vis dėlto pareikalavo pranešėjo nurodyti nors vieną pavydo būtent literatūroje pavyzdį, kaip kad buvo žadėta ir apskritai –­ išsakyti argumentus. Šis atrėžė, jog argumentai tėra š...malimas. Kam literatams kažkokie argumentai ar logika. Tegul ten filosofai ar kokie profesoriai sau argumentuoja. Literatai išsako jausmus ir įspūdį. Giedrė Kazlauskaitė, užklausta, kokia yra jos šiuo metu kuruojamo kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ pamatinė koncepcija, atsakė: „Palaikyti jaunus rašytojus.“ Tačiau bendras Jurbarko forumo kūrėjų kartų santykis su kartomis yra integruojantis. Jį norisi nusakyti iš vienos rusiškos dainos į atmintį atklydusia nuotrupa: „Molodym vezdie u nas doroga, starikam vsegda u nas počiot.“ Santykis subalansuotas.

Koks argumentas? Jokio. Tiesiog toks susidarė įspūdis.

 

 

Kitas iš Giedros dėžutės

Kęstutis Navakas
ŠIAURĖS ATĖNAI

Gal pabelsk tam estui, sako kolegos, besibūriuojantys prie Girdžių kaimo grandhotelio. Estas vardu Urmas Vadi, gyvena apartamente Nr. 4, į kurio duris beldžiu dusyk, kaip paštininkas. Atidaro visiškai nuogas, kažkoks apsiverkęs ir sako: aaaoovmsps? Taip, sakau, jau važiuojam. 

 

Į autobusiuką įkeliama medinė kėdė netelpančiai kolegei, ateina estas ir judam link Jurbarko, kur, kaip žinoma, prasideda šiaurės vasara. Estui įdomu, kad ieškoti šiaurės vasaros jam tenka kapstytis penkis šimtus kilų į pietus.

Garsiojoje pievelėje nesimato pavėsinės, kurioje bulvių košę kapstydavo šimtas intelektualų. Testovi tokia brezentinė būdelė dviem padavėjoms su dešrelėmis rankose. Tai nuvilia, situaciją aptariame trim gražiausiais žodžiais. Dar labiau nuvilia, kad dešrelės mokamos. Mokamos dešrelės yra beprasmės, kaip nealkoholinis alus. Šalia padėta ir kažko nemokamo: žolių, neaiškių bumbuliukų, majoneze sutaisyto, tarkim, bešbarmako.

Ar tos dvi padavėjos žino, kad majonezą išrado kardinolas Richelieu, galvoju. Turbūt ne, bet po dviejų dienų žinos netgi tai, ką daktarė Baranova mano apie Husserlį su Heideggerio padažu. Nes literatūros forumas „Šiaurės vasara“ šįsyk lauke, veidu į alaus čiaupą. Gal tai net pakeis jų gyvenimus? Štai kadaise Volstrito brokeris Gilbertas Kaplanas išgirdo Mahlerio Penktąją, metė biržą, išmoko diriguoti ir tapo pasauliniu autoritetu. Gal kai atvyksime po kelerių metų, pranešimus čia skaitys abi padavėjos, o su dešrelėmis rankose stovės daktarė Baranova?

Čia visada buvome nomadai. Gyvendavome tai šen, tai ten, valgydavome tai šiapus, tai anapus, tik namo grįždavome abiejomis miesto gatvėmis, kadaise taip patikusiomis vieninteliam Jurbarko negrui. Pagrindiniai veiksmai visad vykdavo Jurbarko dvaro pastate. Bet veikiausiai dalyviai ten pridergdavo, sudegindavo kėdes, ant sienų prirašydavo Rorikas ir Arkaša buvo čia ir pan., tad buvo iškeldinti į kitą pievelės pusę,de facto – į pačią pievelę. Kiek apmaudu dėl tokio dvariškių požiūrio, tačiau pievelės galimybėmis buvo naudojamasi į valias. Kas goglinėjo, kas miegojo po klevu, didžiuma, žinoma, įdėmiai klausėsi mikrofono stygos įsitvėrusių prelegentų.

Styga buvo skambi, tad vakarop pasiklausyti atėjo keli vietiniai figūrantai. Vilniaus Krasnūchoje vietiniai vakarop vaikšto, lyg žengtų lynu be karties, Jurbarke žengiama tvirtu, kiek svajingu žingsniu. Lyg su kartimi.

Šalia manęs atsisėdo vienas, panašus į kojine pompa pripūstą Knysliuką, tik „labai kietą“. O tai kas čia vyksta, klausia Knysliukas. Na, toks literatūros renginys, sakau. Matau, nesupranta. O tai kas jūs tokie, o tai ką čia veikiat? O tai jūs, tipo, knygas rašot ar ką? Bandau aiškinti, nesupranta. O tu pats ką veiki, kaip užsidirbi, klausia manęs. Naaa, kartais į laikraščius rašau. Aaaa, numykia, nebus iš tavęs žmogaus.

O juk galėjau žmogui paaiškinti, kad šio forumo tema: „Aš ir Kitas literatūroje“. Galėjau pasakyt, kad jis tai Kitas, o aš tai aš, pacituoti Camus, bet mačiau, kad iš Knysliuko ir taip tuoj oras išeis.

Atmintis iškelia prieš keletą metų vietinių apspistus du profesorius: Gintarą Beresnevičių ir Regimantą Tamošaitį. Gintaras labai norėjo bendrauti, nors į vakarą buvo jau kiek susimitologinęs, o Regimantas niekaip nenorėjo ir tiesiog lįste lindo kuolu į žemę. Ar tu eisi iš čia! – kumščiu pašviesdami kelią vietiniai maloniai kalbino Gintarą. Tas nesuskato. Regimantui atvirkščiai: o va tu tai žmogus! Kur dirbi? Universitete dėstau, puslapio plonumo balsu bylojo Regimantas. Va kur žmogus, džiaugėsi vietiniai, ot žmogus!

Vakare vyko sveiku protu nesuvokiami veiksmai: RoRa skaitė Paulą Bowlesą. Viskas vyko šalia esančioje cerkvėje, tad pavėlavusieji galėjo pagalvoti, kad popas išprotėjo ir ant altoriaus rodo kiną. Buvo, žinoma, ir kinas, Bertolucci, sinchronas. Kadaise Rilke, apsilankęs Rusijoje, kur žmonės melsdamiesi linguodavo, sakė juos savyje sūpuojant Dievą. Popas RoRa Dievą sūpavo (popavo? roravo?) plaštakoje, kuria sukapojo prosceniumo orą į smulkius segmentus. Skaitymas buvo toks įkvėptas, kad publikai po to beliko tik iškvėpti: ak, ak, RoRa pop…

Gyvenome kas kur. Vieni ten, kur kojom galėjo pro balkoną šaudyt į Nemuną, Indrė Meškėnaitė Vinco Grybo muziejaus palėpėje, kaip kokia pelė(da), o mes, kaip jau sakiau, Girdžiuose, apie kuriuos Alfredas Jarry kad jau pasakytų, tai jau pasakytų. Išlydėdamas, mūsų grandhotelio jėgermeisteris buvo įspėjęs, kad šalia esančiame klube vakare vyks šokiai. Bet ne vaikams, pabrėžė, kažkodėl žvelgdamas į Akvilę Žilionytę, mažiausią pasaulio žirafą. (Ir ko čia taip žiūrėt? Lygiai to paties ūgio, 1,63, buvo ir Gustavas Mahleris.) Grįžtam, o šokiai jau bilda, tai kaip nenueisi.

Metęs pirmą žvilgsnį vienas grupės narys išsyk apsisuko, pasakęs, jog į snukį jis nenori. Kitądien labai stebėjosi, kad taip į tą snukį ir negavau. O estas, žirafa ir aš žengėme į vietinio hedonizmo irštvą.

Išsyk krito į akis, jog atmosfera labai liberali, turint galvoje visiškai skirtingą dalyvių amžių, atsipalaidavimo laipsnį ir ypač – kūno kompleksiją. Įvairovė maloniai stebino. Dalyviai į mus žiūrėjo taip, lyg būtų įjoję trys indai ant dramblių. Kontaktai pradėti megzti akies mirksniu. Dvi merginos už rankų ir kojų pradėjo tempti šokti (kažkodėl) žirafą. Prie manęs oriai priėjo dvimetrinis asmuo, labai panašus į rašytoją Juozą Šikšnelį, ir taip pat oriai tarė: aš… šitas… na kaip ten… baikeris. Pritariančiai linktelėjau ir kontaktas užsimezgė.

Bet ne su estu, kuris į viską iš pradžių žvelgė oposumo akimis. Ar jis užsienietis, klausė priėjusi viršbalzakinio amžiaus, bet balzakiškos kompleksijos dama. Taip, toks. Na, užsienietiškai aš nekalbu, tęsė dama, bet jūs jam išverskit, kad aš dolčegabana.

Gyvenome kas kur. Vieni ten, kur kojom galėjo pro balkoną šaudyt į Nemuną, Indrė Meškėnaitė Vinco Grybo muziejaus palėpėje, kaip kokia pelė(da), o mes, kaip jau sakiau, Girdžiuose, apie kuriuos Alfredas Jarry kad jau pasakytų, tai jau pasakytų. Išlydėdamas, mūsų grandhotelio jėgermeisteris buvo įspėjęs, kad šalia esančiame klube vakare vyks šokiai. Bet ne vaikams, pabrėžė, kažkodėl žvelgdamas į Akvilę Žilionytę, mažiausią pasaulio žirafą. (Ir ko čia taip žiūrėt? Lygiai to paties ūgio, 1,63, buvo ir Gustavas Mahleris.) Grįžtam, o šokiai jau bilda, tai kaip nenueisi.

Metęs pirmą žvilgsnį vienas grupės narys išsyk apsisuko, pasakęs, jog į snukį jis nenori. Kitądien labai stebėjosi, kad taip į tą snukį ir negavau. O estas, žirafa ir aš žengėme į vietinio hedonizmo irštvą.

Išsyk krito į akis, jog atmosfera labai liberali, turint galvoje visiškai skirtingą dalyvių amžių, atsipalaidavimo laipsnį ir ypač – kūno kompleksiją. Įvairovė maloniai stebino. Dalyviai į mus žiūrėjo taip, lyg būtų įjoję trys indai ant dramblių. Kontaktai pradėti megzti akies mirksniu. Dvi merginos už rankų ir kojų pradėjo tempti šokti (kažkodėl) žirafą. Prie manęs oriai priėjo dvimetrinis asmuo, labai panašus į rašytoją Juozą Šikšnelį, ir taip pat oriai tarė: aš… šitas… na kaip ten… baikeris. Pritariančiai linktelėjau ir kontaktas užsimezgė.

Bet ne su estu, kuris į viską iš pradžių žvelgė oposumo akimis. Ar jis užsienietis, klausė priėjusi viršbalzakinio amžiaus, bet balzakiškos kompleksijos dama. Taip, toks. Na, užsienietiškai aš nekalbu, tęsė dama, bet jūs jam išverskit, kad aš dolčegabana.

Atrodo, kad estui tai padarė poveikį ir jis nesunkiai leidosi įtraukiamas į šokių ratelį, nors sakėsi gyvenime nešokąs. Kur jau ten! Skambant „Margarita, Margarita…“ jau trypė kaip bulius, o kai užspiegė Džordža, mano rankomis nusiplėšė savo marškinėlius ir trenkė į kampą. Mes irgi raitėme piruetus, tad viskas buvo reziumuota gal kiek patetiškai, bet tiksliai: mūsų kaime niekas to dar nematė!

Po šokių vyko meninė programa: dvi merginos ant lauko laiptų „aiškinosi santykius“ su trečia. Aktyviai įsitraukėme ir mes trys, baikeris, dolčegabana, žodžiu, visi. Buvo smagu ir gera pabendrauti su vietiniu jaunimu jam suprantamomis formomis.

Didesniąją kitos dienos dalį buvo klausomasi ugningų esto įspūdžių (privačiai) arba prelegentų pranešimų (viešai). Neabejoju, jog grįžęs namo Urmas Vadi parašys išsamų kalevipoegą apie lietuviško kaimo žavesį.

Ką nors trim sakiniais rašyti apie pranešimus būtų teksto (-ų) įžeidimas. Geriau parašysiu sveiku protu nesuvokiamą dalyką: dingo RoRa kepurė! Kažkokia ledi Vinter prisėlino ir nušvilpė, kaip karalienės pakabučius. O minėtasis be jos kaip minėtoji be jų. Panašiai (-ios) kepurės mėgstamos Turkijoje, kur, anot Brodskio, neauga niekas, išskyrus ūsus. Laureatas gavo sėdėti su visai kita kepure, kol Giedra Radvilavičiūtė atėmė iš ledi Vinter Tikrąją. Tad gyvenome toliau. Aplinka tam neprieštaravo, Jurbarke auga ne tik ūsai, pavakare buvome jau veik susilieję su gamta. Natūra įveikė kultūrą.

Dar sukosi šių eilučių autoriaus diskoteka, bet po Girdžių frenškankano ją aprašinėti įstengčiau tik nenormine leksika. Tik tiek, kad vyko taip pat lauke, tuo primindama jaltas ir gagras. Kažką dar man priminė, bet jau pamiršau.

Tiesą sakant, gerai, kad mus išgrūdo iš to dvaro. Tapome kultūros pagonimis, kai kurie net pirmąsyk pasidegino ne kabinetuose. O jei jau reikėtų „Šiaurės vasaros“ totemo, ir čia turime pretendentą.

Giedra Radvilavičiūtė visur nešiojasi katiną dėžutėje, kaip fakyras savo kobrą. Padeda tą dėžutę, atidaro, tada visi trumpam nualpsta, nes katinas iškiša galvą ir tos galvos yra daug. Gražus, tik „ant kažkokios pavojingos ribos“, kaip sakytų Nyka. Būtų galima toteminį katiną su visa galva pasidėti pievelėje, sustot aplink jį ratu, nusilenkt ir duot jam kokių strimelių ar ką ten tie katinai ėda. Ir taip prasidėtų „Šiaurės vasara“.

Nežinau, koks katino vardas. Katinui tiktų vardas Kitas. Kadangi jį aprašiau, Kitas jau literatūroje.

 

 

Vilnius–Jurbarkas–Girdžiai (ir atgal)

Laimantas Jonušys
2011 08 30

Ši, kaip ir visada, nuostabi, Jurbarko Šiaurės vasara vyko, kaip ir visada, Jurbarke. Nors galėtų kada nors persikelti ir kitur. Dvaro pastatas, kuriame tai anksčiau vykdavo, tapo surestauruotas, todėl ten mūsų nebeįsileido. Neatsimenu, kad anksčiau jame kaip nors pribjaurodavome, bet, kaip sakė nepakartotinas rora, o kas gi gali garantuoti, kad kas nors iš mūsų ant suolo neišpjaustys: „Čia buvau aš.“ Tad mus jaukiai priglaudė Turizmo informacijos centras.

Tiesą sakant, abu tie pastatai žvelgia vienas į kitą per švelnią pievą kaip broliai dvyniai. Tik pirmasis antrajam rodo nosį ir visaip kitaip šaiposi. Mat interjeras skiriasi kaip dangus nuo buhalterijos. Senajame dvaro pastate – nuostabi medinė saliukė su juosiančia galerija viršuje, vertikali erdvė, o čia – moderni beveidė funkcinė kamara žemomis lubomis ir su moderniškomis standartinėmis kėdėmis.

Nepamanykit, kad skundžiuosi. Juk ne dvaro interjeru žavėtis atvykome. Buvo daug įdomių pranešimų ir diskusijų, bet apie juos dabar nė neamtelėsiu – buvo jaunų kultūrininkių, kurios gal kur nors apžvelgs, o aš savo tiklaraštyje rašau, kas šauna į galvą, niekam neįsipareigojęs, neturiu laiko, noro ir stokoju pastangų, nors kai ką ir galėčiau pasvarstyti.

Beje, gavęs progą susipažinti su jaunąja prozininke Ieva Toleikyte (kurios pirmą apsakymų knygą su „projekto autore“ ir renginio įkvėpėja Giedra jau anksčiau buvome teisingai ir teigiamai apšnekėję), kaip senis pamokslautojas, mėginau įtikinti, kad ji ir toliau rašytų taip kaip iki šiol, ty ne aprašinėtų kokią nors patirtį, o kurtų, bet ji tik kukliai (o gal ironiškai) šypsojosi ir nieko nepažadėjo.

Kitas netikėtumas buvo tas, kad dalį svečių (tp ir mane) apgyvendino ne pačiame Jurbarke (kurio bene vienintelį viešbutį buvo užvaldę kažkokie jauni regbininkai, miestui turėję garantuoti apsaugą nuo galimų chuliganų), o už dešimties kilometrų į šiaurę, Girdžių kaimo viešbutyje.

Kadangi pirmą dieną, penktadienį, prieš savo šeštadienio pranešimą iš buko užsispyrimo negėriau nė lašo (betgi paskui oi kaip atsigriebiau), buvau piktas, kad taip ilgai reikia laukti, kol autobusiukas nugabens į (iš)girtuosius Girdžius. Kęstutis Navakas, tuo vakaro metu nė girdėti nenorėjęs apie Girdžius, tik po įtaigių moterų grąsinimų išdavė mikriuko vairuotojo mob. telefono numerį, ir mums pavyko su pirmąja partija nuvykti į neramaus miego vietą. Apie tuo metu Girdžių viešbučio klube vykusią kaimo diskoteką gali papasakoti tik tie, kas ten apsilankė (sako, ten tai iš tikrųjų buvo galima pamatyti „Kitą“ – mūsų renginio tema).

Prie pat viešbučio mums abu rytus telkšojo didžiulis tvenkinys (prieš mums apsilankant paslaugiai užtvenkus Mituvą), tad abu rytus prieš pusryčius su mano kambarioku Eugenijumi Ališanka ten nusimaudėme. Bent jau aš – pirmą rytą, kad padidinčiau žvalumą, o antrą – kad jį atgaučiau.

Su mumis ten teko (ne)laimė pakliūti ir estų rašytojui Urmasui Vadi, kuris buvo ne tik sąmojingas (savo ilgu eilėraščiu) ir išmoningas (savo pranešimu apie pjesių rašymą), bet ir smagus mūsų pokalbių dalyvis, labiau linkęs pritarti Navako (o ne mano) filosofinei mokyklai, kad nėra ko skubėti. Bet pirmą Girdžių rytą, kremtant virtus kiaušinius su jogurto palyda, pareigingi piliečiai manė, kad būtina estą pažadinti, užuot jam leidus, kaip ir Kęstučiui su Akvile, pasivolioti lovoje (neturiu galvoje, kad trise) ir pavėluoti į rytinius pranešimus. Budriai atsakydamas į kagėbistinius durų beldimus, jis kelėsi ir kaltai šypsodamasis skubėjo į išsvajotąjį Jurbarką, vos spėjęs sukrimsti pusę kiaušinio.

Šeštadienį po visų žvalumą keliančių diskusijų (šių klausytojai vis labiau ėmė persikelti į tą švelnią veją, kurioje garsiakalbiai skelbė visą konferencijos turinį) klastingoje tamsaus vakaro priedangoje vyko Kęstučio didžėjinama diskoteka (kurios bijojau iš anksto, nes jau tie jo vinilai…). Apie šią prisimenu tik tiek, kad man susidarė iliuzija, jog ji staiga kažkokiu būdu tapo perkelta į visai kitą Jurbarko vietą (juk buvo jau tamsu). Be to, kažkur dingo šokėja, su kuria šokau (matyt, pamanė, kad man vaidenasi, jog diskoteka persikėlė į kitą Jurbarko vietą). Tada ėmiau piktai trypti kojomis ir šaukti, kad mane reikia vežti namo. Eugenijus iš solidarumo (o gal ir dėl to, kad ir jo šokėja kažkur dingo) man pritarė, o Giedra paslaugiai iškvietė mums taksi, ir tai mokesčių mokėtojams kainavo 30 Lt. Pridėjus dar tris nulius, būtų ir N. Zelandija vietoj Girdžių.

Paskutinę dieną (sekmadienį) prie mūsų vis dažniau su kokias nors formaliais popieriais priartėdavo renginio organizatorė Rūta E., tokia graži, kad jai smagų komplimentą drįsdavo mesti tik amžinieji dendžiai Kęstutis su Rolandu – kitiems vyrams ji tik įvarydavo stuporą.

Antanas (ne tik poetas, bet ir vertėjas), Girdžiuose išgirdęs apie Vertimus, sekmadienį nuvežė mus ten nusifotografuoti

O po sausų pietų (kuriuos teko patiems pasidrėkinti) mūsų jau laukė tas pats didelis autobusas su tuo pačiu (kuris atvežė iš Vilniaus) šelmiškai išsišiepusiu (maždaug mano senumo) vairuotoju, laukiančiu grobio. Šiam nors neduok vairuoti, tik duok pašnekėti. Kadangi jo linksmų šnekų (apie tai, kad prie Kirkilo Lietuva dar gaivaliojosi, o Kubiliaus buvo galutinai pasmaugta) ir profesinių anekdotų (apie tai, kad pro Dangaus vartus Šv. Petras įleido autobuso vairuotoją, bet ne kunigą – mat kunigui pamokslaujant visi snausdavo, o vairuotojui vairuojant keleiviai melsdavosi), ir smagių užuominų jo balso klausaratyje atsidūrusioms moterims buvau prisiklausęs jau kelyje iš čia į ten, – atsisėdau į autobuso galą, o ne į priekį. Tada vienintelis sustojimas buvo prie Kauno Akropolio, o nuo autobuso visi galėjome iš tolo pasigrožėti dar svarbesniu Tautos akropoliu – naująja blizgančia apskrita „Žalgirio“ arena, kurioje artimiausiu metu žlugs antroji lietuvių religija, ir šalis vėl grįš pas Kubilių, tad ne veltui jis ten buvo nušvilptas.